Vienintelis Lietuvoje oficialiai egzistuojantis luomas, į kurį įšventinama iki 65 metų, yra teisėjų luomas. Tik neseniai visuomenė suvokė, kad šalyje kuriant nepriklausomą teismų sistemą ir teismų savivaldą, susikūrė visai ne tai, ko tikėtasi, – uždara teisėjų kasta. Sudėtingas teisėjų skyrimo mechanizmas, kuriame bandyta suderinti Teismų tarybos demokratiškumą su prezidento vienasmeniškai pasirašomu dekretu, išsigimė į giminiškais ar klano ryšiais pagrįstą įšventinimo į teisėjus tradiciją.
23 Teismų tarybos nariai ir prezidentas teisėjais paskiria negausiame įtakingiausių asmenų rate aptartas kandidatūras, dažniausiai nedrįsdami suabejoti jų tinkamumu. Per porą pastarųjų metų Teismų taryba nedavė prezidentui patarimo tik dėl trijų ar keturių jo pateiktų teisėjų kandidatūrų. O prezidentas teisėjais patvirtino visus, dėl kurių gavo Teismų tarybos patarimą. Net jei teisėją lydėjo praeities nuodėmių šleifas.
Į teisėjų klano ir jam klusniai atstovaujančios Teismų tarybos vidų „Ekstrai” pavyko pažvelgti žurnalistiniame tyrime „Prezidentas – teisėjų klano sūkuryje” („Ekstra”, 2006 03 13, Nr.11). Šios publikacijos pavadinimą visiškai patvirtino paskesnė, dar skandalingesnė, žurnalo publikacija „Iš milicijos išvytas pareigūnas vadovauja teismui” („Ekstra”, 2006 03 27, Nr.13). Teisėjų klanas, prisidengdamas teismų savivalda, per prezidento patarėją Haroldą Šinkūną gali užblokuoti sąžiningo ir kvalifikuoto, jam nepriimtino teisėjo kandidatūrą (Aukščiausio teismo teisėjo Valentino Mikelėno paskyrimą Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku).
Ir atvirkščiai: Teismų taryba balsavo už susikompromitavusio Biržų rajono apylinkės teismo pirmininko V.Margevičiaus įgaliojimų pratęsimą, nors buvo susipažinusi su Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma.
Ironiška, kad Konstituciniame teisme guli byla dėl Teismų įstatymo ir Konstitucijos atitikties. Tikimasi, kad bus kvestionuoti Aukščiausiojo teismo pirmininko įgaliojimai vienasmeniškai formuoti Aukščiausiojo teismo teisėjų korpusą, juos perims ta pati… Teismų taryba.
Vargu ar situaciją iš esmės pakeis ir Teismų įstatymo nauja redakcija, kurią jau parengė prezidento sudaryta darbo grupė – pirmiausia todėl, kad ji pati uždara, jai diriguoja tie patys veikėjai, įtvirtinę uždarą teisininkų klaną. Permainomis suabejojo ir šios grupės narys, Aukščiausiojo teismo teisėjas, profesorius, vienas Civilinio kodekso autorių V.Mikelėnas, kuris įteikė atsistatydinimo iš teisėjų pareiškimą. Paskutinis lašas, paskatinęs profesorių šiam visuomenę sukrėtusiam žingsniui, ir buvo „Ekstroje” pateikta Biržų teisėjo istorija. V.Mikelėnas pareiškė, kad po tokių faktų prezidentas turėtų pareikalauti iš Teismų tarybos, balsavusios už V.Margevičių, atsistatydinimo. Praėjusį penktadienį Teismų taryba patenkino paties V.Margevičiaus paduotą prašymą jį atstatydinti. „Ekstra” grįžta prie Biržų teismo pirmininko istorijos, iš arčiau pristatydama jos herojus.
Dviejų prezidentų palankumas
Šeštus metus teisėjaujantis Valentas Margevičius prieš porą metų gavo jam nepalankias Valstybės saugumo departamento išvadas, draudžiančias dirbti su slapta informacija. Departamentas, patikrinęs teisėjo praeitį, nustatė, kad jis, pildydamas anketą leidimui dirbti su slapta informacija, nuslėpė kai kuriuos itin nemalonius savo biografijos faktus.
Nepaisant to V.Margevičius, užsivilkęs teisėjo mantiją pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu, padaręs karjerą (tapo Biržų apylinkės teismo pirmininku) prezidentaujant Rolandui Paksui, per antrąją V.Adamkaus kadenciją buvo paskirtas teisėju dar 20 metų. Pastarasis paskyrimas prezidento dekretu patvirtintas jau žinant, kad VSD V.Margevičiui nedavė leidimo dirbti su slapta informacija, kad dėl nuslėptų biografijos faktų jis svarstytas teisėjų garbės teisme.
Du mirties liudijimai
1993 metų kovo 21 dieną Panevėžio ligoninėje mirė keturiasdešimtmetis muzikos mokyklos dėstytojas Vytautas Burba. Našlaičiai liko du vaikai. V.Burba mirė praėjus keturioms dienoms po to, kai jį partrenkė Valento Margevičiaus, anksčiau septynerius metus dirbusio Panevėžio milicijoje, automobilis. Net nebedirbdamas teisėtvarkos organuose, V.Margevičius turėjo iškalbingą automobilio valstybinį numerį APB 002. Tais laikais bet kam buvo aišku, kad su tokiais numeriais važinėjantis vairuotojas nėra paprastas žmogelis.
– Kai paskyrė jį į tas teisėjo pareigas, pamaniau, na, nežinau… Ar tas žmogus vertas šitų pareigų? – dar neužgijusios žuvusiojo V.Burbos našlės Bronislavos, taip pat pedagogės, žaizdos. – Labiausiai buvo skaudu, kad jis, partrenkęs žmogų, jam atsidūrus ligoninėje ir mirus, net nebuvo atvykęs vyro aplankyti. Moraliai mane tai žlugdė. Mano vyras buvo išgėręs, bet gal ne tiek išgėręs, kiek ten buvo byloje parodyta.
B.Burbienę, į civilinės metrikacijos skyrių atėjusią vyro mirties liudijimo, ištiko šokas. Liudijime kaip mirties priežastis buvo nurodytas apsinuodijimas alkoholio surogatais, apie daugybines traumas – nė žodelio. Pasipiktinusi moteris pareikalavo nurodyti tikrąją mirties priežastį. Netrukus ji rankose laikė antrąjį mirties liudijimą, jame nurodyta, kad V.Burba mirė dėl sunkaus laipsnio kepenų ir inkstų distrofijos. Mirties išvadas rašę ekspertai tikrosios priežasties taip ir nenurodė.
– Vienu žodžiu, ten viskas buvo fabrikuojama, – dėl bylos tyrimo objektyvumo abejoja našlė. – Kaip galėjo automobilis, jei sakoma, kad neviršijo greičio, taip toli nusviesti žmogų nuo perėjos? Man netgi aiškino, kad vyras ne per perėją ėjo. Pasakiau, ką jūs man aiškinat, jeigu jis ėjo iš „Nemuno” kavinukės tiesiai namo į Parko gatvę, pro kur jis dar galėjo eiti?
Kad ir turėdama priekaištų dėl bylos tyrimo, B.Burbienė 1993 metų liepą parašė raštelį, kad V.Margevičiui pretenzijų neturi, žalą jis visiškai atlygino. „Ekstrai” našlė pasakė, kad gavo iš V.Margevičiaus 10 tūkstančių talonų paminklui pastatyti.
Paslaptingoji byla
„Ekstrai” ne iš karto pavyko susipažinti su prieš 13 metų nutraukta baudžiamąja byla. Panevėžio miesto apylinkės prokuroras Arvydas Gramba, tartum nebūtų teisininkas, reikalavo nurodyti jam teisės aktus, kuriais remdamasis galėtų leisti susipažinti su byla. Gavęs nuorodas ir toliau dvejojo. Galų gale leidimas buvo gautas.
Atėjus į Vidaus reikalų ministerijos archyvą, kur saugoma byla, paaiškėjo, kad ja 2004 metais domėjosi Nacionalinė teismų administracija. Tai vyko dar prieš teikiant V.Margevičiaus kandidatūrą prezidentui V.Adamkui, kad patvirtintų jį teisėju likusiems dvidešimčiai metų. Taigi valdininkai, teikę prezidentui kandidatūrą, žinojo tą patį, ką „Ekstros” žurnalistė sužinojo 2006 metais.
Profesionalūs teisininkai negalėjo neatkreipti dėmesio, kad kai kurios bylos tyrimo aplinkybės lyg specialiai sukurtos tam, kad V.Margevičius liktų nuošalėje. 1993 metų kovo 26 dieną, jau po to, kai ligoninėje mirė V.Burba, baudžiamoji byla iškelta ne automobilį vairavusiam ir žmogų partrenkusiam V.Margevičiui, o dėl autoavarijos.
Ši aplinkybė 2004 metais suglumino ir teisėjų garbės teismo narius, sprendime paaiškinusius, kad nors byla iškelta dėl mirties fakto, tačiau „visi parengtinio tyrimo veiksmai buvo atliekami siekiant išsiaiškinti priežastinį ryšį tarp V.Margevičiaus veiksmų ir atsiradusių pasekmių – V.Burbos mirties. Atlikus tyrimą baudžiamoji byla… V.Margevičiaus atžvilgiu 1993 metų rugpjūčio 11 dieną buvo nutraukta… nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, apie tai informuojant V.Margevičių”.
Teisininkų negalėjo nenustebinti ir keistokai skambanti teismo medicinos eksperto Rimanto Krivicko išvada dėl V.Burbos mirties priežasties. 40-metis vyras, kuriam automobilis sulaužė septynis šonkaulius, koją, įplėšė vidaus organus, mirė nuo… „ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo, susijusio su daugybine kūno trauma ir intoksikacija fentiazino grupės junginiais”.
Mirusiojo našlei keista, kad ekspertas nustatė 3 promilių vyro girtumą, nors kartu su juo kavinėje buvęs draugas davė parodymus, jog juodu išgėrė po 200 gramų degtinės. Skaičiuojant pagal kūno svorį, tiek išgėrus kraujyje galėtų būti 1,5-2 promilių alkoholio.
Bylą dėl autoavarijos iškėlė ir tyrė tardytoja Vida Kazlauskaitė. 2000 metų gruodį „tulpinių” gaujos banditai ją nužudė kartu su draugu policininku Sergejumi Piskunovu.
Policijai – saviškis
Tuo tarpu V.Margevičius, darbo sovietinėje milicijoje netekęs kaip tik dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, sprendžiant iš ekspertų išvadų, tą vėlų kovo 17 vakarą buvo visiškai blaivus.
Ekspertų išvados apskritai itin palankios V.Margevičiui. Jie nustatė, kad jo automobilis tvarkingas, kad jis važiavo saugiu greičiu ir neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo su staiga į gatvę įėjusiu pėsčiuoju.
Iš kur tiek sužeidimų V.Burbos kūne ir kodėl automobilis net apsisuko susidūręs su pėsčiuoju, jeigu buvo lėtai važiuojama, ekspertai nepatikslino.
Po devynerių metų Panevėžio policininkai dar kartą pademonstravo, kad besąlygiškai tiki V.Margevičiaus žodžiais. 2002 birželio 17 dieną V.Margevičius, nurodęs, kad yra Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas, parašė pareiškimą Panevėžio kelių policijai, kad važiuodamas į darbą pastebėjo avarinę situaciją kelyje sukėlusį automobilį GPB 344. Ant pareiškimo tą pačią dieną atsirado rezoliucija „organizuoti sulaikymą ir protokolo surašymą”.
Ir nors automobilio savininkas Skirmantas Gvozdas tikino ir iki šiol įrodinėja, kad jokios avarinės situacijos nebuvo sukėlęs, kad apskritai nėra nė karto kelių policijos baustas, jam buvo skirta 400 litų bauda. Policijos sprendimo nepakeitė ir teismas – žmogų partrenkusio bei tris keleivius kitoje avarijoje sužalojusio teisėjo V.Margevičiaus žodis nusvėrė bet kokius S.Gvozdo argumentus.
Ketino grįžti į policiją
1993 metų kovo 17-osios avarija sujaukė visus V.Margevičiaus planus. 1986 metais Minsko aukštąją milicijos mokyklą baigęs teisininkas tuo metu neturėjo darbo. Jis rūpinosi, kad būtų grąžintas į darbą policijoje, jau buvo gavęs vidaus reikalų ministro sutikimą.
Ketinusiam į policiją grįžti V.Margevičiui avarijos tyrimas ir išvados buvo labai svarbu. Gal neatsitiktinai buvę kolegos ir bylą iškėlė ne V.Margevičiui, po kurio automobilio ratais pakliuvęs pėsčiasis mirė, o dėl eismo įvykio. Gal todėl ir mirties liudijimuose apie avariją neužsiminta?
V.Margevičius byloje buvo apklaustas kaip liudytojas. Kaip liudytojas jis davė ir parodymus įvykio vietoje, kad V.Burba ėjo ne pėsčiųjų perėja, o keli metrai nuo jos, kai automobiliams degė žalias šviesoforo signalas. Tyrėjai besąlygiškai patikėjo visais V.Margevičiaus parodymais, nors akivaizdu, kad jis buvo suinteresuotas papasakoti jam naudingą įvykių versiją. O nukentėjusysis papasakoti nieko nebegalėjo…
Diskreditavo pareigūno vardą
V.Margevičius dar anksčiau patyrė, kad avarija gali sužlugdyti pareigūno karjerą. 1988 metais kaip tik dėl šios priežasties jis neteko darbo sovietų milicijoje.
1981-1988 metais V.Margevičius dirbo Panevėžio KSNGS (Kovos su socialistinės nuosavybės grobstytojais skyriaus) poskyryje operatyviniu įgaliotiniu. 1987 metų birželio 25 dieną 27 metų leitenantas buvo svarstytas VRS karininkų garbės teisme – už girtavimą, tarnybinės drausmės pažeidimą, chuliganišką elgesį jam buvo pareikštas viešas papeikimas ir pagrasinta, kad pasikartojus panašiems dalykams jis bus atleistas iš VRS.
Nepraėjus nė metams, 1988 metų balandžio 14-ąją, V.Margevičiui buvo pareikštas griežtas papeikimas – už neveiklumą darbe, nusišalinimą nuo nusikaltimų tyrimo bei profilaktikos. O dar po kelių mėnesių, tų pačių metų liepos 5 dieną, jis buvo atleistas iš darbo už milicijos darbuotojo vardo diskreditavimą.
Tai, kuo V.Margevičius užrūstino tuometę milicijos vadovybę, būtų griežtai įvertinta ir dabartinėje policijoje.
Iš VRS tarnybinio patikrinimo medžiagos:
„1988 metų gegužės 11 dieną apie 20 valandą kelyje Naujamiestis-Juodikoniai V.Margevičius nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį. Autoavarijos metu buvo sužeisti trys automobilio keleiviai bei stipriai apgadinta transporto priemonė. Nustatyta, kad V.Margevičius transporto priemonę vairavo neblaivus, jo kraujyje, atlikus laboratorinį tyrimą, rasta 1,8 proc. etilo alkoholio”.
Išvytas iš milicijos V.Margevičius dirbo juristu tai vienoje, tai kitoje Panevėžio įmonėje. 1993 metais jis vėl liko be darbo. Dėl avarijos tyrimo praradęs progą grįžti į policiją, V.Margevičius 1994 metais įsidarbino juristu Panevėžio savivaldybėje. O po šešerių metų jis padavė prašymą būti priimtas į teisėjus. Ir be kliūčių tapo juo, nors tai tikrai ne tos pareigos, kur priimamas bet kas.
Savivaldybės juristu dirbusio V.Margevičiaus pozicija vienoje byloje savivaldybei būtų padariusi 100 tūkst. litų nuostolį. Panevėžio teisme tą bylą laimėjo įmonė, kuriai atstovavo tuomet advokatu dirbęs Gintaras Balčiūnas, vėliau tapęs teisingumo viceministru ir ministru. Savivaldybės interesų byloje neapgynęs V.Margevičius po to skandalingo, Panevėžio spaudoje aprašyto proceso teismuose nebedalyvaudavo. O kitas advokatas ją laimėjo visuose teismuose.
Po šios bylos V.Margevičius nusprendė tapti teisėju ir buvo juo paskirtas kaip tik tuo metu, kai Teisingumo ministerijai vadovavo buvęs panevėžietis G.Balčiūnas, ministru buvęs konservatorių R.Pakso ir A.Kubiliaus vyriausybėse. Sėkmingą karjerą galbūt galima paaiškinti ir tuo, kad V.Margevičiaus tėvas sovietmečiu buvo aukšto rango KGB Panevėžio skyriaus pareigūnas. „Sąmoningai nutylėjo”
Gal ir būtų V.Margevičius iki šiol ramiai dirbęs teisėju, jei nebūtų kreipęsis į VSD leidimo dirbti su slapta informacija. Toks leidimas teismų pirmininkams būtinas, kadangi jie susipažįsta su slapta bylose esančia medžiaga. Spec. tarnyboms patikrinus V.Margevičiaus praeitį, paaiškėjo, kad jis kai ką nuslėpė.
Iš spec. tarnybų pažymos: „Atsakydamas į 30 anketos klausimą, ar buvo atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva… V.Margevičius nenurodė, kad 1988 metų liepos 5 dieną buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos už milicijos darbuotojo vardo diskreditavimą”.
Iš spec. tarnybų pažymos: „Atsakydamas į anketos 35 klausimą, ar buvo teistas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, V.Margevičius nenurodė, kad 1993 metų kovo 26 dieną Panevėžio PK tardymo skyriuje jam buvo iškelta baudžiamoji byla Nr.50-1-460-93”.
Iš spec. tarnybų pažymos: „Atsakydamas į anketos 36 klausimą, ar kada nors institucijų, vykdžiusių baudžiamųjų bylų tyrimą, buvo apklausiamas kaip įtariamasis arba liudytojas, V.Margevičius nenurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr.50-1-460-93 jis ne kartą buvo apklaustas siekiant išsiaiškinti priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir V.Burbos mirties”.
Iš spec. tarnybų pažymos: „Dėl minėtų aplinkybių Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2004 metų rugsėjo 28-ąją sprendimu Nr.6 iškėlė drausmės bylą Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkui V.Margevičiui už teisėjo vardą žeminantį poelgį. 2004 metų lapkričio 24-ąją Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi drausmės bylos medžiagą, pripažino, kad drausmės byla iškelta pagrįstai, ir konstatavo, kad V.Margevičiaus, kaip teisėjo, aiškinimas, kad jis apsvarstė, tačiau nesuprato, kad reikia anketoje nurodyti duomenis apie baudžiamosios bylos iškėlimą, yra neįtikinantis, tačiau patvirtinantis jo sąmoningą apsisprendimą šiuos faktus nutylėti”.
Iš teisėjų garbės teismo sprendimo: „Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkui Valentui Margevičiui skirti pastabą”.
Pastaba – švelniausia drausminė nuobauda. V.Margevičiaus kolegos teisėjai nuslėptus praeities faktus įvertino tik taip. Todėl V.Margevičius liko dirbti teismo pirmininku, o vėliau prezidento dekretu buvo paskirtas teisėju iki 65 metų.
Panevėžietis panevėžiečiui…
Vienam panevėžiečiui G.Balčiūnui būnant teisingumo ministru, V.Margevičius pasipuošė teisėjo mantija. Kitas panevėžietis padėjo ją išsaugoti.
V.Margevičiaus atstovas teisėjų garbės teisme buvo tuo metu laikinai Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko pareigas ėjęs Arūnas Nevardauskis. Garbės teismui jis aiškino, kad apskritai nesuprantamas reikalavimas pildyti tokią anketą siekiant gauti leidimą dirbti ar susipažinti su slaptais dokumentais, nes prieš pradedant eiti teisėjo pareigas VSD bei kitos tarnybos atliko specialius patikrinimus dėl V.Margevičiaus.
– Ir dabar aš neišsižadu savo nuomonės, – patvirtino A.Nevardauskis, ne tik V.Margevičiaus atstovas garbės teisme, bet ir Teismų tarybos narys, agitavęs kolegas pritarti V.Margevičiaus kandidatūrai. – Žmogus buvo priimtas į teisėjus, o kaip jis buvo priimtas, dabar galima svarstyti. Specialiosios tarnybos darė patikrinimą, šventai esu įsitikinęs, kad jos tas aplinkybes matė, žinojo. Ir po to, kai priimtas, kai rimtai dirba, jokių priekaištų, atvirkščiai, iškeliamas į pirmininkus ir puikiai tvarkosi, prabylama apie jo praeitį. Kas matė Biržų teismą, koks jis buvo anksčiau ir koks yra dabar, drįstu sakyti, tai diena ir naktis. Turime vertinti – ar kaip teisėjui turime jam pretenzijų? Neturime. Ir kokia tada čia galėtų būti kalba? Čia mano nuomonė, aš ją pasakiau kolegoms. Balsavimo rezultatus jūs žinote.
Tikrai Teismų tarybos balsavimo rezultatai dėl patarimo prezidentui skirti V.Margevičių teisėju iki 65 metų yra žinomi. Jie skandalingi, diskredituojantys ir Teismų tarybą, ir visą teisėjų luomą. Visi tarybos nariai, išklausę Aukščiausiojo teismo ir Teismų tarybos pirmininko Vytauto Grečiaus abejones dėl V.Margevičiaus kandidatūros, gavę papildomą slaptą informaciją ir kelias dienas pamąstyti, balsavo už jį. „Prieš” balsavo tik vienas V.Greičius, o prezidento patarėjas H.Šinkūnas susilaikė. „Ekstra” paklausė A.Nevardauskio, ar jam nevertėjo susilaikyti balsuojant Teismų taryboje už V.Margevičių, jeigu teisėjų garbės teisme jis buvo jo atstovas?
– Tas atstovavimas nėra apibrėžtas kokiomis nors baudžiamojo ar civilinio proceso normomis, – nustebo išgirdęs klausimą A.Nevardauskis. – Aš buvau atstovas, įgaliotas Teisėjų asociacijos valdybos. Jeigu būčiau nusišalinęs Teismų taryboje… Aš esu išrinktas, ne paskirtas, išrinktas visuotinio teisėjų susirinkimo ir turiu atstovauti Panevėžio apygardos teritorijoje dirbantiems apylinkių teismams.
Važinėja iš Panevėžio
V.Margevičius Biržų teismo pirmininko krėsle pakeitė ilgai čia dirbusią Palmirą Linkevičienę, netekusią darbo dėl 2003 metais kilusio teisėjų korupcijos skandalo. Jis vadovauja trijų teisėjų, kelių padėjėjų, raštinės darbuotojų būriui. Mieste tai įtakingas asmuo. Ir ne tik todėl, kad pats teisėjauja ir skirsto, kuris teisėjas kokią bylą nagrinės. Teismai – ir finansiškai savarankiškos institucijos, turinčios nemažą biudžetą. Vien tik byloms nagrinėti skiriama per pusę milijono litų, o kur dar šildymo, transporto, telefono, kompiuterių, remonto išlaidos? Šiuo metu Biržų teisme kaip tik vyksta remontas.
– Manote, tuo pirmininku būti kažkoks ypatingas gerumas? – nesidžiaugė pareigomis tuomet dar teismui vadovavęs V.Margevičius. – Kur čia tas gerumas? Darbas yra darbas, ir teisėjas – žmogus.
Norint dirbti advokatu, teisėju, prokuroru ar notaru, būtinas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas. V.Margevičiaus įgytas Minsko aukštosios milicijos mokyklos diplomas Švietimo ministerijoje buvo prilygintas universitetiniam išsilavinimui.
Tuo tarpu iš kitų pretendentų į teisėjus atsisakoma priimti pareiškimus, net jei jie turi teisės mokslų daktaro laipsnį. Neseniai advokatė Edita Gruodytė iškėlė ieškinį Nacionalinei teismų administracijai, kuri atsisakė įrašyti ją į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas kaip neturinčią reikalaujamo teisinio išsilavinimo, nors E.Gruodytė turi teisės daktaro laipsnį.
Dėl V.Margevičiaus, sovietmečiu baigusio Minsko aukštąją milicijos mokyklą, niekada nedirbusio advokatu, notaru ar prokuroru, Nacionalinei teismų administracijai abejonių nekilo.
Biržų apylinkės teismo pirmininku V.Margevičius tapo neišdirbęs nė pirmosios penkerių metų kadencijos eiliniu teisėju. Paprastai pirmoji kadencija vertinama kaip bandomasis laikotarpis, kai stebima, ar žmogus susitvarko su atsakingomis pareigomis. V.Margevičius teismo pirmininku tapo trečiais savo teisėjavimo metais.
V.Margevičiaus biografijos faktai niekada nebuvo paslaptis ir specialiosioms tarnyboms, tariančioms svarų žodį dėl kandidatų į teisėjus. Tačiau 2000 metais, priimant V.Margevičių į teisėjų luomą, į tai nekreipta dėmesio.