Vaikai meluoja ne tik balandžio 1-ąją – Melagių dienos proga.
Melavimas tampa rimta problema, kai vaikas meluoja nuolat, o sutrikę tėvai nebežino, kaip reaguoti į tokį atžalos elgesį. Nors tiesos slėpimas būdingas tiek suaugusiųjų, tiek mažųjų bendravimui, ugdant brandžią asmenybę itin svarbu padėti jai suformuoti tvirtus dorovinius principus.
Fantazijų pasaulyje
Susidūrę su vaiko melu pirmiausia turėtume atsižvelgti į jo amžių.
Ikimokyklinukams ir kai kuriems pradinukams būdinga įvairios fantazijos, tapatinimasis su pasakų ar animacinių filmų herojais, realybės ir pramanytų dalykų painiojimas, nesąmoningas savęs pateikimas geresniu nei iš tikrųjų.
Tad suaugusieji neturėtų nustebti, kai 3 – 5 metų vaikas išgalvoja būtus ar nebūtus personažus, pasakoja apie savo santykius su jais. Taip pasireiškia ne tik vaiko kūrybiškumas, bet ir troškimas turėti tai, ko trūksta tikrovėje.
Vaizduotėje susikurtas draugas gali kompensuoti bendravimo su realiais žmonėmis stoką, todėl puoselėdamas šį vaizdinį kurį laiką vaikas būna linksmesnis ir laimingesnis.
Keturmečių ar penkiamečių fantazijos dar nelaikomos melu ir su jomis beprasmiška kovoti.
Tačiau mokyti vaiką įžvelgti ribą tarp jo vaizduotės kūrinių ir tikrovės reikia pradėti jau nuo mažens.
Iš pradžių galima kalbėtis apie tikrus ir išgalvotus dalykus, o mažiesiems paaugus – supažindinti su tiesos ir melo samprata.
Pastebėta, kad vyresni nei 5 metų vaikai jau pradeda atskirti tikrovę ir gali pasverti kai kuriuos reiškinius teisingumo matu.
Melo šaknys
JAV Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius Polas Ekmanas, susiduręs su savo paauglio sūnaus melagystėmis, pamėgino labiau įsigilinti į tėvų ir vaikų tarpusavio santykius.
Psichologas pastebėjo, kad galima įvardinti kelias melo rūšis, kurias lemia skirtingos priežastys.
Itin paplitęs „baltasis”, arba pateisinamas, melas. Meluojama sakant komplimentus, siekiant „šventu” melu apsaugoti artimą asmenį. Sunku vienodai vertinti ir tas situacijas, kai melu stengiamasi apginti draugą, užstoti jį nuo kitų.
Kiek vienareikšmiškiau vertiname įžūlų sukčiavimą, kai meluojantis žmogus bet kokiomis priemonėmis siekia geresnio įvertinimo ar akivaizdžiai manipuliuoja aplinkiniais.
Profesorius Polas Ekmanas paauglio sūnaus elgsenoje „atrado” melą, kuriuo siekiama apginti asmeninio gyvenimo laisvę.
Remdamasis savo patirtimi psichologas įspėja kitus tėvus neperlenkti lazdos, stengiantis kontroliuoti visas savarankiškumo siekiančios asmenybės gyvenimo sritis.
Tikėtina, kad vaikas ims meluoti, kai jam keliami sunkiai įgyvendinami reikalavimai, kai jam daug kas draudžiama.
Pagrindiniai mažųjų melavimo motyvai – gėdos jausmas dėl netinkamo poelgio, bausmės baimė, pastangos save įtvirtinti, atkreipti aplinkinių dėmesį, sukelti nuostabą.
Skatinama šeimoje
Vaiką meluoti gali paskatinti ir netinkamas tėvų elgesys, kai šie skirtingai vertina tiek savo, tiek kitų žmonių poelgius.
Kartais suaugusieji įtraukia vaiką į pačių kuriamas melagingas situacijas, o kartais mėgina dangstyti kitų akyse blogus vaiko poelgius.
Mažieji išmoksta naudotis melu kaip priemone siekiant tikslo bei perima dviprasmiškus elgesio vertinimo kriterijus.
Susidūrę su meluojančia atžala tėvai paprastai supyksta, taiko įvairias bausmes.
Tačiau reikėtų prisiminti, kad dažniausiai vaikas meluoja norėdamas išvengti nemalonumų. Kartais jis nerimauja, kad sužinoję teisybę tėvai jo nebemylės.
Tad svarbu, kad suaugusieji neįsiveltų į jėgos žaidimą, kurio metu bet kokia kaina siekiama išgauti vaiko prisipažinimą, o pasistengtų į šią problemą pažvelgti iš esmės. Geriau suvokę tiek savo pačių, tiek vaiko elgesio priežastis tėvai galėtų daug efektyviau kovoti su melu.
Sąžinės balsas
Vaiko ugdymas yra neatsiejamas nuo teisingumo sampratos perteikimo.
Jau ikimokyklinukai mokosi įvertinti įvairius dalykus ir reiškinius, skirstydami juos į gerus ar blogus.
Pamatinius tokio vertinimo kriterijus vaikai perima iš tėvų, todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgsena taip pat vadovautųsi nuosekliais moraliniais principais. Jų reikšmė itin išaugo mūsų laikais, kai viešoje erdvėje plačiai propaguojamas vertybių santykinumas ar net jų nuvertinimas.
Tad tėvų vaidmuo, padedant vaikui susigaudyti elgesio modelių įvairovėje, tampa labai svarbus. Juk iš mažųjų tikimasi, kad jie perims žmonių santykius palaikančias socialiai priimtino elgesio normas.
Kaip ir bet koks kitas geras poelgis, tiesos sakymas turi būti skatinamas, todėl tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų stengtis pastiprinti teigiamas vaiko puses.
Ilgainiui bręstantis žmogus suformuoja savo vidinę vertybių skalę, kuriai išorinio pastiprinimo šaltiniai nebėra tokie svarbūs.
Siekti teisingumo
Sužinoję vaiko melo motyvus, galime daug adekvačiau reaguoti šioje potencialiai konfliktinėje situacijoje.
Kai susiduriame su akivaizdžiu melu, pakanka konstatuoti šį faktą, ramiu tonu išreikšti savo nusivylimą ir paskirti jau anksčiau kartu su vaiku aptartą teisingą bausmę.
Tačiau, vaikui prisipažinus, turėtume būti lankstūs ir pasinaudoti proga paskatinti jį už tiesos sakymą. Šiuo atveju užtektų su mažuoju aptarti jo netinkamą elgesį ir numatyti, kaip to išvengti ateityje.
Taip vaikas išmoks, kad tiesa yra jam naudinga, o padarytas klaidas būtina įsisąmoninti ir ištaisyti.
Ribų neperžengiantis dėmesys vaiko vidiniam pasauliui padeda kurti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba grįstus tėvų ir vaikų tarpusavio santykius.