Rinka nori ėrienos

Verslininkai teigia atradę didžiulę nišą žemės ūkio sektoriuje – mėsinę avininkystę

Klausimas, koks bendras bruožas būdingas visoms Europos žemės ūkio rinkoms, geriausiu atveju galėtų būti užduodamas tik sprendžiantiems „dviejų nulių zonos” galvosūkius televizijos šou. Kad beveik visų prekių pasiūla gerokai viršija paklausą, greičiausiai nurodytų net trijuose hektaruose ūkininkaujantis varguolis. Tuo tarpu prašymas pasakyti, kokio produkto deficitą jaučia visas Senasis žemynas, neabejotinai daugelį sutrikdytų. Kitaip ir negali būti, nes avių auginimą Lietuvoje daugelis vis dar laiko egzotišku užsiėmimu, bet ne verslu.

Tradicijų reanimacija

Pasak monografijos apie mėsines avis autorės, Gyvulininkystės instituto mokslininkės dr. Birutės Zapasnikienės, tarpukario Lietuvoje ūkininkai augino bemaž 1,5 mln. veislinių avių, o 2001-aisiais šių gyvūnų skaičius buvo sumažėjęs iki 11,5 tūkst. Statistikos departamento duomenimis, dabar avių banda auga pakankamai sparčiai ir šiuo metu (skaičiuojant ir ėriukus) artėja prie 60 tūkst. Žemės ūkio specialistai prognozuoja, kad artimiausiais metais padėtis turėtų keistis dar radikaliau, nes ėriena yra bene vienintelis produktas visoje ES, kurio paklausa keletą kartų viršija pasiūlą.

„Smetoninėje Lietuvoje žmonės kasmet suvalgydavo apie 3 mln. ėriukų ir labai vertino jų mėsą. Sovietmečiu avininkystė iš esmės buvo numarinta ir pakeista kiaulininkyste. Siekiant pigiai pamaitinti tarybinę liaudį nuspręsta auginti sparčiai besidauginančias ir greitai augančias kiaules. Su avimis vargo kur kas daugiau – jos lėčiau bręsta, kiekvienoje vadoje būna vos vienas du ėriukai, todėl nedidelės bandos buvo paliktos tik tam, kad delikatesine mėsa galėtų lepintis valdžios viršūnėlės. Būtent todėl taip drastiškai sumažėjo avių skaičius, ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę viskas prasidėjo beveik nuo nulio”, – pasakojo Klaipėdos krašte prieš porą metų avių ūkį įsteigusi verslininkė Sigita Pazdrazdytė.

Šiuo metu avių augintojų skaičius pamažu artėja prie dviejų tūkstančių, tačiau į šį užsiėmimą žiūrinčių profesionaliai ir siekiančių avininkystę paversti pelningu verslu kol kas tėra vienetai. Absoliučioje daugumoje ūkių laikoma po 1 – 2 avis.

3 – 5 ėriavedes laiko maždaug 25 proc. kaimo žmonių, o iki 20 avių bandas turi bene 10 proc. ūkininkų. Sąlyginai dideles bandas, kuriose ganosi iki 200 avių, turi 1,5 proc. avių augintojų, o ūkius, galinčius tikėtis sėkmingo verslo, t.y. prižiūrinčius 1000 mėsinių avių siekiančias bandas, Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų.

Atradimai ir praradimai

Specialistų teigimu, imantis avių auginimo būtina gerai pastudijuoti šių gyvūnų veislių (iš viso pasaulyje priskaičiuojama apie 600 avių veislių ir veislių grupių) skirtumus, nes ne visos tinka auginti Lietuvos sąlygomis. Tarkim, ūkininkai, susigundę atsivežti Pietų kraštų veislių, nusivylė, nes jos gerokai lepesnės laikymo sąlygoms ir pašarui.

„Geriau neeksperimentuoti ir rinktis Šiaurės kraštų veisles. Joms nereikia šiltų tvartų, o pakanka suręsti paprastas pašiūres, todėl gerokai sumažėja pirminės investicijos. Be to, mažiau rūpesčių kelia šėrimas. Jei ėriukai gauna nevisavertį maistą, jie labai prastai auga ir yra gyvas vargas”, – patirtimi dalijosi S.Pazdrazdytė.

Beje, nors kai kur avys veisiamos dėl vilnos, kailio ar pieno, labiausiai vertinama šių gyvūnų mėsa. Ypač didelę paklausą turi jaunų ėriukų mėsa. Būtent todėl mėsinių avių auginimas laikomas turinčiu gerą perspektyvą – ėrienos bei avienos trūksta visų ES šalių rinkose, jų auginimui galima efektyviai išnaudoti nenašias žemes, sukurti naujų darbo vietų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, avidėms įrengti pritaikyti apleistus ir nenaudojamus pastatus. Kadangi rinkoje labiausiai vertinama išaugintų ekologiniuose ūkiuose ėriukų mėsa, vadinasi papildomai uždirbti galima ganyklose nebarstant pesticidų, o pačius gyvūnus apsaugant nuo antibiotikų.

S.Pazdrazdytė pasakojo, kad didelę įtaką avių auginimui turi ir valstybės politika šioje srityje. Gana gerą augimo impulsą avininkystė buvo gavusi prieš porą metų, kai už kiekvieną ėriavedę buvo mokamos 200 litų dotacijos. Dabar jos sumažėjo iki 42 litų, todėl tikėtis naudos gali tik labai sumaniai ūkininkaujantieji. Palyginimui: Suomijos avių augintojai už tą patį darbą gauna 100 eurų paramą iš valstybės.

„Tam, kad avių auginimas taptų normaliu verslu, reikia bent poros dalykų. Pirmiausia bandos turi būti pakankamai didelės, leidžiančios ėrieną tiekti stabiliai bet kuriuo metu. Be to, žmonės turėtų iš naujo atrasti šį produktą, pajusti skirtumus nuo mūsų virtuvėje įprastos mėsos ir sutikti už kokybę mokėti šiek tiek brangiau”, – sakė ūkininkė.

Klausiama, kuo ypatinga aviena ar ėriena, pašnekovė tikino, kad šioje mėsoje yra beveik tris kartus mažiau cholesterolio, tai ypač svarbu širdies kraujagyslių negalavimų turintiems žmonėms, čia daugiau geležies ir kitų naudingų medžiagų.

„Tačiau bene svarbiausias dalykas – ėrienoje nėra adrenalino. Nežinia, kas dedasi šių gyvūnų galvose, tačiau jie neturi mirties baimės ir skerdykloje, skirtingai nei kiaulės ar jaučiai, nepatiria milžiniško streso. Galbūt dėl šios priežasties ėriukai nuo seniausių laikų buvo privalomas religinių apeigų atributas, tapęs aukos simboliu”, – pasakojo S.Pazdrazdytė.

Ūkininkė vylėsi, kad netolimoje ateityje žmonės pradės labiau vertinti kokybiškus maisto produktus ir avienos paklausa ženkliai išaugs.

Antai racionalia mėsos norma vienam gyventojui per metus yra laikomi 85 kg, iš jų 3-8 kg avienos, Lietuvoje vienam gyventojui kol kas tenka tik 0,06 kg avienos (ES šalyse – 3,5 kg).

Verslo technologija

Šios srities specialistai, kalbėdami apie avių bandų formavimą, nurodo, kad, priklausomai nuo lyties, amžiaus ir svorio, už vieną gyvulį teko sumokėti 300-450 Lt Lietuvoje ir 500-800 Lt užsienyje. Tačiau iš esmės avininkystė nėra brangus verslas. Avims reikia paprastų medžio konstrukcijų, tvartų, gilaus kraiko, ėriavimosi gardeliuose – šildymo lempų (žiemos metu – bent 1 savaitę), elektrinės kirpimo mašinėlės ar žirklių, žiemą – subalansuotų pašarų, o vasarą – gerų ganyklų.

Vienai aviai su prieaugliu reikia skirti 20 arų žemės: po 10 arų ganyklai ir pašarų auginimui. Vieno hektaro ganyklos ploto pakanka 8-12 ėriavedžių su prieaugliu (iki nujunkymo) arba 12-18 jauniklių (4-12 mėn. amžiaus). Vienai aviai metams reikia paruošti 100-150 kg koncentruotųjų pašarų, 150-350 kg šieno, 400-750 kg šienainio (siloso), 100-200 kg šakniavaisių. Vasarą aviai reikia 1000-1200 kg žolės. Orientacinė avienos savikaina (gyv. svoriu) siekia 4-7 Lt/kg. Todėl supirkimo kaina turi būti ne mažesnė kaip 5-8 Lt/kg, kad verslas būtų pakankamai pelningas. Įdiegus pažangias intensyvaus mėsinių avių auginimo technologijas, auginant perspektyvias mėsinių avių veisles, galima tikėtis šio verslo sėkmės. Mažos gamybos išlaidos ir gera avienos kokybė gali užtikrinti avių ūkio pelningumą.

Sąlygas diktuoja spekuliantai

Apie avių auginimo Lietuvoje ypatumus pasakojusi S.Pazdrazdytė teigė, jog, norint už gerą kainą parduoti ėrieną, būtina turėti galimybę prekybos tinklams ar restoranams siūlyti didelius šios mėsos kiekius. Tai padaryti gali tik arba dideli ūkiai, arba susikooperavę mažieji.

„Jei negali sudaryti tiesioginių sutarčių ir reguliariai tiekti, tarkim, po 400 avių, belieka naudotis tik perpardavinėtojų paslaugomis. Pastarieji už produkciją siūlo grašius ir dar labiau stiprina abejones, ar verta investuoti į avininkystę. Tam reikia iš tiesų nemažai kantrybės ir gero finansinio užnugario, nes įsigijus jauną avių bandą, pradėti pardavinėti ėriukus ir sulaukti tam tikrų dividendų, bus galima maždaug po dvejų metų”, – dėstė pašnekovė.

Specialistai vienbalsiai teigia, kad perspektyvūs yra tik stambūs ūkiai, kuriuose yra įdiegtos pažangios avių auginimo technologijos ir normuotas šėrimas. Vidutiniškai 4-12 mėnesių amžiaus avių prieaugliui kasdien reikia sušerti po 2-4 kg žolės (vasarą) arba 0,5-1,0 kg šieno, 1,5-2 kg siloso (šienainio), 1 kg šakniavaisių, 0,3-0,5 kg koncentruotųjų pašarų. Ekonomiškiausia ėriukams įrengti gerus žolynus ir kasdien skirti po 0,4-0,7 kg koncentruotųjų pašarų, išaugintų savo ūkyje. Tuomet rudenį jie svers 40-50 kg, o skerdienos išeiga sieks 50 proc.