Jie – senberniai ir tuo didžiuojasi. Ir nors apie moteris jie sako, kad jas mūsų planetoje užveisė ufonautai – esą kaip tik todėl stipriajai ir dailiajai lytims ne visada pavyksta rasti bendrą kalbą – be jų vis tiek neišsiverčia.
Neseniai sukako metai, kai grupė senberniais save vadinančių vyrukų įkūrė tinklapį internete ir jame pradėjo propaguoti senbernystę. Atidarius tinklapį www.senberniai.com pirmiausia į akis krenta raudonai perbraukti vestuvių žiedai – šį ženklą galima suprasti kaip užuominą, jog šių virtualių valdų šeimininkai prie altoriaus leistųsi nuvedami nebent pridėjus ginklą prie smilkinio… Vis dėlto pabendravus su dviem užkietėjusiais senberniais Adučiu ir Sauleliu – savo tikruosius vardus tinklapio kūrėjai slepia – paaiškėja, kad ir patys didžiausi senberniai kada nors žada vesti.
Jūsų svetainė skirta pirmiausia senberniams, bet ne tik jiems?
Adutis: Taip, esame atviri visiems, norime, kad mūsų portalo veikloje dalyvautų ir būsimieji, ir buvę senberniai, o ypač – senmergės! Kad puslapis taip išaugs, nesitikėjome.
Kaip senberniai vertina jūsų svetainę?
Saulelis: Išprusę šiuolaikiniai nevedę vyrai, kurie suvokia, kad gydymas užkalbėjimais, raganos ir stereotipas apie „ožiu smirdintį” senbernį tėra viduramžių atgyvena, noriai bendrauja mūsų interneto svetainėje ir vertina senbernio laisvę. Natūralu, kad senbernis su senberniu randa daug daugiau bendros kalbos nei su vedusiu vyru, nes jų interesai, kasdieniai poreikiai, taigi ir pokalbių temos pernelyg skiriasi.
Ar išties visi esate senberniai ir griežtai prieš vedybas? Kaip tuomet reaguotėmete, jei kuris nors iš jūsų sugalvotų vesti?
Adutis: Dauguma mūsų – senberniai, tačiau bendraujame ir su vedusiais. Kai kurie iš mūsų yra prieš vedybas, kiti – ne. Kita vertus, o kodėl turėtume būti prieš? Santuoka juk nėra privaloma – tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Nenorime – nevedame, norėsime – vesime. Kai kas iš mano draugų veda, ir mūsų bendravime niekas nepasikeičia. Nebent tai, kad pradedame rečiau bendrauti, nes susituokus, ypač auginant vaikus (tiesą pasakius, nežinau, dėl ko dar vertėtų vesti?), „sudega” daug laisvalaikio. Kita vertus, atsiranda daug kitokių pliusų.
Saulelis: O aš niekada neprisiekinėjau, kad būsiu senbernis amžinai. Apie senbernystę kalbu esamuoju laiku – „nenoriu vesti”, „nesiruošiu vesti dar mažiausiai 10 metų”, „nenoriu vaikų” ir t.t. Ir tai sakydamas aš tikrai nemeluoju. Bet kas bus po keleto metų, niekas negali žinoti. Ir tikrai nemanau, kad bet kuris iš mūsų galėtų būdamas visiškai tikras pasakyti, kiek ilgai jis liks senberniu. Jei man po kurio laiko norėsis vesti, kodėl gi ne? Tačiau nemanau, kad tai nutiks artimiausiu metu. Štai neseniai vienas draugas vedė. Reakcija buvo tokia: nepatingėjau skubiai susiorganizuoti atostogas, įsigyti bilietus Dublinas-Vilnius ir atsirasti Nidoje, kur ir vyko vestuvės, Atšventėme taip, kad ryškūs prisiminimai liks visam gyvenimui. Kaip sako rusai, „pomirat, tak s pesnioj”.
Dauguma jūsų slepia savo asmenybes, kodėl? Ar tai reiškia, kad būti senberniu – gėdinga?
Adutis: Ne, negėdinga. Didžiuojamės, kad esam senberniai. Asmenybes slepiame, nes kai jų niekas nežino, galime daug atviriau viešai reikšti mintis. Juolab kad vardas, pavardė, amžius ir nuotrauka – tik mažytė asmenybės dalis, o tos didžiosios – kurią sudaro mūsų mintys, troškimai, norai, aistros, pykčiai ir šypsenos – visai neslepiame.
Saulelis: Tokių, kurie gėdytųsi esą senberniais, tarp mūsų nėra. Antraip gal būtume įkūrę tinklapį vedybos.lt.
Skelbiatės kovojantys už senbernių teises. Kam to reikia?
Adutis: Kadaise buvo girdėti kalbos apie „viengungio mokestį” – juk tai akivaizdus mūsų teisių pažeidimas! Štai su tokiais dalykais ir reikia kovoti. Nors lengvatos šeimoms taip pat yra senbernių teisių pažeidimas – kodėl susituokusieji turėtų atiminėti iš nesusituokusiųjų pinigus? Todėl, kad vaikus augina? Bet juk ne visi! O ir kuo gi vaikai tokie naudingi? Žmonių mūsų planetoje ir taip per daug – reikia dirbti ne kiekybės, o kokybės linkme, pavyzdžiui, įsivaikinti. O iš tikrųjų tai nelabai mums rūpi senbernių teisės… Gal tiesiog iš prigimties esame kovotojai: anksčiau, kai buvome pankai, metalistai ir studentai, kovojome su sistema, dabar – su senbernių diskriminacija.
O ar reikia propaguoti senbernystę?
Adutis: Jaučiu, kad reikia. Gal kad kuo daugiau žmonių žinotų, jog gyvenime yra ne tik tas vienintelis visų brukamas scenarijus: „Mokslas – darbas – šeima – vaikai – pensija – Lėbartai”?..
Svetainėje dalijate patarimus, kaip elgtis su moterimis. Tačiau ar tai daryti esate kompetentingi?
Adutis: Taip, mes labai kompetentingi. Senberniai turi daugiau patirties bendravime su moterimis nei vedusieji, nes senbernių neriboja laisvo laiko trūkumas, žmona, uošviai ir kiti vedybiniai nemalonumai.
Saulelis: Senberniai turi patirties tikrai daugiau už tuos, kurie vedė būdami 19-os. Senbernis, jei tik nori, gali visą savo laisvalaikį skirti merginų „medžioklei” – jam nereikia eikvoti laiko bei energijos slepiantis nuo žmonos, galvojant, kur paslėpti vaikus, kaip nepakliūti uošvei į akis ir panašioms nesąmonėms. Taip pat senberniui nereikia lieti devyniasdešimt šešių prakaitų bandant uždirbti kuo daugiau pinigų, kad galėtų išmaitinti vis daugiau jų „suryjančią” šeimą. Tą laiką jis gali skirti kam tik išmano – merginoms, mokslams, linksmybėms.
Koks vyras apskritai laikomas senberniu? Reikia pasiekti tam tikrą amžiaus ribą?
Adutis: Pagrindinis senbernio požymis – laisvė, laisvė dirbti arba tinginiauti, gyventi su mergina arba be jos, keliauti arba būti sėsliam, ir iš tos laisvės atsiranda daugybė laisvo laiko. Amžiaus ribos pasiekti nebūtina. Senbernis – sielos būsena ir gyvenimo būdas, o ne mokslinis apibrėžimas. Paprastai senberniais mes vadiname tuos, kurie nori būti senberniais. Tiesa, iki kokių 22 metų vyriškiai paprastai save dar vadina studentais, o ne senberniais. Tai galėtų būti tam tikra negriežta riba. Tas, kuris veda, o po to išsiskiria, gali save vadinti senberniu „po ftoromu krūgu”. Merginas senberniai turi, kodėl gi ne?
Saulelis: Senbernis yra subrendęs, turintis susiformavusią pasaulėžiurą, tačiau nevedęs vyras. Žinia, psichologinė branda vyrus aplanko skirtingu metu, todėl ir senbernio amžiaus tiksliai nusakyti neįmanoma. Tačiau tai ne viskas. Žinoma, jis turi gyventi tam tikrą gyvenimo būdą. Jei vyrukas jau kelis metus gyvena su mylima moterimi, turi 2-3 vaikus ir apskritai laiko save šeimos žmogumi, tai faktas, kad jis oficialiai nėra susituokęs, nieko nereiškia. Senbernis gali turėti merginą (nors ir tris), tačiau jis nesusieja savęs šeimos saitais.
Kiek aš žinau, paprastai senberniai aplinkiniams kelia gailestį. Sakoma, kad jie nelaimingi, vieniši, nuolat išbadėję, dėvi sudūlėjusias nekokius kvapus skleidžiančias kojines…
Adutis: Aš didžiuojuosi savo senberniavimu todėl, kad jis parodo mano apsisprendimą, laisvę, norą tobulinti save, integruotis ir kurti visuomenę, kuri nesistengia visiems užklijuoti vienodų etikečių. Gailestis iš aplinkinių pusės tėra užslėptas pavydas. Senberniams dažnai pasiekiama tai, apie ką susituokusieji tik svajoja – natūralu, kad tai sukelia pagiežą ir apsivardžiavimus.
Saulelis: Man tai gailestį kelia tie, kuriems senberniai atrodo nelaimingi. Aš neįsivaizduoju malonesnio gyvenimo už tokį, kokį dabar gyvenu. Ir mano kojinės nesmirda (nes turiu skalbimo mašiną ir jas reguliariai skalbiu). O kaip manote, ar didelės pagarbos nusipelno vyras, kuris pats nesugeba pasigaminti valgyti, išsiskalbti kojinių ir tam reikalui „įsigyja” žmoną? Ne, ačiū, gaminti maistą moku pats, o galų gale tam yra viešojo maitinimo įstaigos.
Ką galėtumėte pasakyti apie moteris?
Adutis: Moterys yra gėris. Jos gražios, patrauklios, protingos, išmintingos ir labai reikalingos. Turiu merginą ir labai ją myliu.
Saulelis: Aš myliu moteris. Labai. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl nevedu – kad galėčiau jas mylėti. Ne visas vienu metu, žinoma…
O kokie jūsų santykiai su senmergėmis? Beje, internete senmergių tinklapio neaptikau.
Adutis: Senmerges labai mylime ir gerbiame. Senbernis gal net į sielos drauges ir meilužes dažniau renkasi ne jaunas merginas, o patraukliąsias senmerges – su jomis dažnai daug linksmiau bendrauti, nes jos mažiau kvaršina galvą paaugliškomis problemomis, turi daugiau patirties, yra labiau išprususios ir mažiau pasipūtusios. Senmergės savo interneto svetainės kažkodėl nesusikuria (gal iš kuklumo?), bet mes visas raginame glaustis po mūsų sparneliu, rašyti mums straipsnius, dalyvauti mūsų diskusijose, susitikimuose ir kelionėse, ką jos sėkmingai ir daro.
Saulelis: Senmergės (bent jau tos, kurios nuolat lankosi mūsų tinklapyje) yra nuostabios, žavingos, linksmos, išsilavinusios ir savo gyvenimo būdu patenkintos būtybės. Aš jas visas labai myliu.
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”