Kai jaunieji, piršliauti kviesdami Klaipėdos dramos teatro aktorę Nijolę Sabulytę, perspėja nenorintys jokių tradicijų, ji dažniausiai atsisako.
„Vestuvės turi būti tikros, su visomis tradicijomis… Ir tik vienos gyvenime”, – įsitikinusi aktorė.
Ar gali būti geros vestuvės be svočios?
– Kažkodėl piršlys visuomet įsivaizduoja esąs svarbiausia persona. O svočia, tai tik kaip priedas… Nesąmonė. O kur patarimai, pyragai, kur lyrika, kur išlydėjimas, meilė… Viskas ant svočios pečių. Ar esate kur girdėję, kad svočią kartų? Niekada. O kadangi piršlį karia, vadinasi su juo nėra viskas tvarkoje – arba prisimelavo, arba prisigėrė, arba ne tuos supiršo…
O svočia?
– Ji turi jausti povandenines sroves. Juk būna, kad į vestuves susirenka visiškai svetimi žmonės, reikia kaip nors juos apjungti, išjudinti. Žiūri, sėdi koks vyriškis nuliūdęs, prieini ir pasakai: „Oi koks jūs gražus, va, jei neturėčiau piršlio…” Būna, kad verkia tėvai kruvinom ašarom, nenori tokios marčios, ar tokio žento. Arba uošviai tarpusavyje nesutaria. Reikia ir tarp jų išlaviruoti. O dar reikia ir piršlį prižiūrėti, kad per tas dvi dienas išlaikytų gerą formą. Galų gale reikia saugoti, kad antrą dieną jo nepakartų. Nes jaunimas būna taip įsismarkavęs… Nėra tai lengvas darbas, todėl labai retai ir einu piršliauti.
Kiek porų jau supiršote?
– Užtektų rankų ir kojų pirštų.
Ar daug reikia ruoštis vestuvėms?
– Per šitiek metų patirties jau nemažai sukaupta. Matau pagal situaciją, ar klasiką reikia padainuoti, ar liaudies dainą…
Esate dainuojanti svočia?
– Taip, fonogramas visada būnu pasiruošusi.
Darote viską pagal tradicijas?
– Būtinai. Per išlydėtuves mėgstu ir pagraudinti. Eilėmis, daina… Turi kas nors pradėti verkti. Negalima per daug džiūgauti, nes gyvenimo nebus. Turi jaunoji apverkti išėjimą iš tėvų namų.
Visuomet pravirkdote jaunąją?
– Paprastai taip. Jei ne per išlydėtuves, tai prie stalo. Reikia tų tradicijų. Visokių esu mačiusi vestuvių – ir pagoniškų, ir krikščioniškų, ir be bažnyčios, bet tradicijų reikia…
Dabar jaunimas dažnai kratosi tradiciškų vestuvių?
– Negali būti viskas šiaip sau. Būna, kad sako „mums nieko nereikia…”, tai tuomet ir vestuvių nereikia. Jei tėvai, giminės sėdi, negi neleisi jiems pakalbėti. Buvo kartą, kai kvietė į svočias ir prašė tik šou programą paruošti, o viso kito jau jiems esą nereikia. Net šampano taurių ant stalo nenorėjo. Atsisakiau.
O rūtų vainikėlį deginate?
– Dabar jau ne. Paprastai jis jau būna sudegęs… Kitos jaunosios net nuometo nebesideda. Jei būna vainikėlis, į dėžutę įdedame. Aš pati net rūtas auginu, kad, esant reikalui, galėčiau jaunosioms duoti iš ko vainikėlį nusipinti.
Šią vasarą jau ruošiatės vestuvėms?
– Turiu prašymų. Bet, žinote, dabar dažniau stengiuosi išsisukti ir neiti. Nelengvas tai darbas. Daug lengviau koncertą pravesti nei vienose vestuvėse sudalyvauti. O kartais dar išsimiegoti normaliai negali. Juk visiems visuomet atrodo, kad piršliai tai jau vyras ir žmona. O juk dažniausiai tenka piršliauti su kolegomis iš teatro. Tai vieną kartą perspėjau jaunuosius, kad eisiu piršliauti tik tuomet, jei nereikės su piršliu vienoje lovoje miegoti. Ir ką jūs manot? Puotai įpusėjus, visi svečiai kas kur sugulė, o mudviem su Aleksandru Šimanskiu (Klaipėdos dramos teatro aktorius. – Aut. past.) beliko vienas kambarys. O lovos tai sustumtos. Šimanskis juokiasi, sako, „nebijok nieko nedarysiu…”. O aš nugara į nugarą miegoti negaliu, teko man pačiai tas lovas ištampyti…
O piršlių antrosios pusės nepavydi, kai reikia išleisti į vestuves su kitu?
– Pavydi. Būna visaip.
Domitės, kaip gyvena supirštos poros?
– Žinau, kad tik viena pora išsiskyrė. Taip jau nutinka gyvenime… Turbūt nėra didesnės laimės, kaip nugyventi visą gyvenimą su vienu žmogumi. Deja, labai mažai kam šitaip pavyksta…