Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto politologų bendrija, prieš savaitę iš Brazilijos atvežusi ir Lietuvai pradėjusi rodyti gediminaičių palikuonį, pasiryžusį užsidėti Lietuvos karūną, ėmėsi ir kitos radikalios misijos, reikalaujančios tiek Konstitucijos, tiek įstatymų keitimo, tiek radikalių politinių viražų.
„Kodėl nereikia Rusijai priminti okupacijos padarytos žalos”. Tokia buvo paskaitos tema kovo 22-ąją. Pranešėjas – Česlovas Laurinavičius.
Paskaitos turinys peržengė šios temos ribas. Lektoriaus požiūrio esmė – Lietuvos užsienio politika esanti pernelyg inklinuota į Rytus ir todėl iškreipta. Jai subalansuoti reikalingi radikalūs pakeitimai. Lyg ir ketinta pateikti tokį požiūrį grindžiančius argumentus bei siūlymus – ką ir kaip pakeisti. Pradėta nuo lozungo – santykius su Rusija reikia gerinti.
Argumentų paieška prasidėjo istorijos dirvonuose. Minėdamas 1920 metų liepos 12-osios sutartį su Rusija bei Lietuvos santykius su Lenkija, Laurinavičius rado panašumų tarp tarpukario Lietuvos, hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio politikos. Kažkokiu būdu, prelegento manymu, mūsų dabartinė užsienio politika gali priversti mus įvykdyti slaptą sutarties priedą, kuriuo tuomet, istorikų nuomone, nesant kitos išeities, Lietuva buvo įsipareigojusi praleisti Sovietų Rusijos kariuomenę pro Lydą, Ašmeną ir Gardiną karui su Lenkija. Kaip tą turėsime įvykdyti, kai minėtos teritorijos priklauso kitai valstybei – Baltarusijai, kas ir kodėl tai suponuoja, pranešėjas paaiškinti vėliau negalėjo.
Atsakydamas į klausimą, ar pasitvirtino tarpukario Lietuvos išimtinai pasyvi ir pataikaujanti (kaip tada manyta, pragmatiška ir realistinė) politika Rusijos atžvilgiu 1940-aisiais, pranešėjas pripažino, kad valstybė buvo „pralošta”. Taigi istorinio precedento paieškos tuo lyg ir baigėsi.
Kuo ir kodėl Lietuva nusikalto Rusijai? Laurinavičiaus nuomone, Rusija yra puolama. Ir ją kartu su gruzinais, ukrainiečiais bei azerbaidžaniečiais puolanti Lietuva, nors Vakarai tam nepritaria ir nuolat siunčia mums signalus pasitaisyti. Vienas signalų, pasak prelegento, yra dujotiekis Baltijos dugnu, o tai, kad buvęs Vokietijos kancleris rafinuotos politinės korupcijos triuku susikūrė sau darbo vietą, pranešėjui svarbu nepasirodė.
Net kalbėti apie tai autoriui atrodo panašu į Augustino Voldemaro įprotį iškoneveikti jo planams nepritariančius užsienio partnerius. Abiem atvejais kyla klausimų. Kur, tarkime, gruzinai puola Rusiją – Abchazijoje ar Pietų Osetijoje, kurias pastaroji laiko de facto okupavusi? Ar Rusija išbrauks energetinių svertų panaudojimą užsienio politikoje iš savo nacionalinio saugumo koncepcijų, jei Lietuva su agresyviaisiais gruzinais nebedraugaus? O gal Rusijos politiką lemia atsakymas į girtos užstalės klausimą: „Ar tu mane gerbi?”
Panašiai paklaustas pranešėjas prisipažino: Rusija visada mus bandys…. kai tik turės galimybę. Tačiau Rusijos vis tiek reikia „neerzinti” ir su ja draugauti. Kaip? Pasirodo, reikia bendradarbiauti su tenykštėmis neimperinėmis jėgomis, kurios buvo įvardytos kaip reta konkrečiai ir išsamiai: „vienas inteligentas” sakęs, kad Rusijai reikia demokratijos, bet esą negalima jos primesti.
Dar, sakė politologas, nereikia mūsų valdžios atstovams šnekėti apie Baltarusijos rinkimus. Tegul tai daro visokios NATO ir ES struktūros, kuriomis mums tereikia prisidengti, ir viskas bus gerai. Esą apie Baltarusijos daugiau nešnekėjo nė viena užsienio valstybė. Toks teiginys stebina, nes JAV, Lenkija atvirai pareiškė nepripažįstančios rinkimų rezultatų. Panašios pozicijos laikosi ir ES valstybės. Pranešimo autoriaus teigimu, spaudimo išgąsdintas Aleksandras Lukašenka pabėgs Rusijos link, nusitempdamas įkandin visą Baltarusiją. Ką gi, matyt, dabar Baltarusijos režimas nėra 100 proc. priklausomas nuo Rusijos?
Taigi iš konkrečių priemonių užsienio politikai pataisyti pasiūlyta – nedraugauti su gruzinais, negąsdinti jautraus Lukašenkos, nepriminti okupacijos žalos ir jos reikalauti kaip nors kitaip. Kaip – nepatikslinta. Atsitiktinai ar ne, o siūlomi posūkiai 100 proc. sutampa su aršiausių Kremliaus vanagų troškimais. Visa tai esą duos mums kreditų Vakaruose. Kas yra Vakarai, taip pat liko neaišku. Neturėjimas ką konkrečiai pasiūlyti – nestebina. Nei Raimundas Lopata, nei Laurinavičius negali išrasti jokių neegzistuojančių formulių, kuriomis Lietuva galėtų pradėti vykdyti Rusijos atžvilgiu „give and take” (duok ir imk) politiką. Ją gali vykdyti JAV, Vokietija, Kinija ar kitos panašaus masto valstybės. Jos turi ką neskausmingai pasiūlyti, išskyrus pačią savo egzistenciją. Viena vertus, politologai teigia, kad Rusija mums per didelė, kad ją perlaužtume, bet čia pat pamirštame, jog patys esame per maži, kad ką nors be problemų išdalytume.
Paskutiniai pastebėjimai liūdniausi. Į studentės klausimą apie vertybes ir principus užsienio politikoje buvo atsakyta: negarbinga politika blogai, bet nuo idealų pertekliaus gali išgydyti studijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Žinosime.
Tvirtu balsu ir kieta intonacija Laurinavičius pareiškė: KGB yra mitas. Aišku, ji egzistuoja, bet jos įtaka persūdoma. Kada ir kur tai daroma, prelegentas iliustruoti vėl nepajėgė. Tik paminėjo makartizmą Amerikoje – suprask – raganų medžioklę. Tik kur čia tos sumedžiotos raganos Lietuvoje? Gerai būtų bent vieną pamatyti.
Galutinė ir liūdna išvada – moralinis nuosmukis ir konstruktyvių bei konceptualių idėjų badas – politinės Lietuvos sistemos votys – persimeta į akademinius politologų sluoksnius. Perspektyvos darosi niūrios. Gal padės tas brazilas karalius?