Jau stebime antrąjį spektakliuko veiksmą – Seimo kanceliarijos „dusinimą”. Pirmojo veiksmo – Turniškių rezervato perversijų – artistai užkulisiuose rengiasi naujam veiksmui – viešai dalyvių apklausai. Sakoma, dalyvausią netgi prezidentas ir Vyriausybės vadovas. Kiek tų veiksmų bus – neskelbiama, bet jau šiandien aišku, kad jie vyks „perdengdami” vienas kitą ir, ko gera, scenoje taip kaitaliosis iki tikro pavasario. Žodžiu, viskas gerai: ir žiniasklaida, ir visuomenė turės naudingo ir smagaus užsiėmimo.
Gyvenimas už politinio teatro tekės sava vaga. Ką atneš jo pavasariniai vandenys?
Laukiant atmintyje blaškosi keisti fragmentai.
Blėsta taip ir neišgirstas (nesinori tikėti, kad negirdima iš nesupratimo) vienos TV laidos vieno dalyvio primygtinis tvirtinimas, kad Turniškėmis prasidėjusio spektaklio galėjo ir nebūti, jeigu valstybės turtas Lietuvoje būtų aiškiai atsietas nuo privataus. Dar tada, kai buvo priiminėjamas turto akcionavimo įstatymas, dorai nepaaiškinta, kodėl ir valstybės turtas turi būti paverstas akcijomis. Jeigu valstybei turtas pasidaro nereikalingas, jis gali būti tiesiog įvertintas rinkos kaina ir parduotas aukcione. Dabar valstybės turto akcijoms, jų valdymui automatiškai pritaikoma bendrovių valdymo tvarka, kuri sprendžiamąją galią iš savininko (valstybės) leidžia perimti administratoriams ir disponuoti juo savo nuožiūra.
Nežinau, ar bus galima įrodyti, kad Vyriausybės komunalininkų įmonės vadovas elgėsi nusikalstamai: jo argumentai, kad įstatymai nedraudė įkeisti prezidento apartamentų, gali likti nenuginčyti, nors paneigti savanaudiškumą jam vargu ar pavyks. Tai kuo baigsis spektaklio pirmasis veiksmas? Tuo, kad visuomenės akyse bus dar kartą sukompromituotas prezidentas, nes nežino, kas vyksta jo kieme? O keletas jaunų vyrų per gyvenimą toliau eis, vilkdami savo naivaus godumo uodegas?
Ką žada antrasis veiksmas?
Ar bus išgirsta kitoje TV laidoje nuskambėjusi užuomina dėl Seimo kanceliarijos Teisės departamento vadovo paslaugų prabangiuose automobiliuose prie Seimo laukusiems vyrukams? Ar tai tik Seimo kanceliarijos, ar gal labiau Valstybės saugumo departamento reikalas?
Atgimimo metais diskutuodami apie būtinybę įveikti biurokratinę sistemą aiškiai skyrėme nuopelnus nuo privilegijų. Šiandien jau neaišku, nei kas yra nuopelnai, nei kas privilegijos, nei kas – elementari atitinkamo rango tarnybos tvarka. Ar ši maišatis neslegia Seimo narių ir vadovų sąžinės? Niekas neužsimena, kad Seimo narių aptarnavimo tvarka yra visų pirma Seimo valdybos rūpestis ir darbas. Ir visiškai naivus pasirodytum pasiūlęs panagrinėti tautos atstovų atlyginimų pasididinimą per visokius priedus. Nors tai – tipiškas privilegijų modernizavimo atvejis.
Vienas epizodas lieka kol kas visai vienišas. Ar bent taip atrodo. Tai – Seimo pirmininko sekretoriato vadovės Rimos Pumputienės orus atsistatydinimas. Nežinau, ar jos nuvertimo iniciatoriams ir dalyviams žinoma, kodėl ji lėtai vaikšto? Neabejoju, kad Seimo pirmininkui žinoma viskas. Tuo labiau principingas jis turi atrodyti šiame epizode?
O kai prisimeni fragmentus su netikėtais Artūro Zuoko, vėliau – Viktoro Uspaskicho vizitais pas Artūrą Paulauską, priešais Seimo komisiją sėdintys Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus atrodo tokie atliekami, kad norom nenorom klausi: ką, nejaugi rinkimai?
Ar kas nors paprasčiau? Ir ne scenoje, o užkulisiuose?