Nekilnojamojo turto agentūros „Termionas” direktorė Indrė Valionienė sako anksčiau apie automobilius išmaniusi gal kiek daugiau nei kokia kita moteris vairuotoja, o dabar – turbūt nebe, tačiau vis tiek iš pasikeitusio automobilio skleidžiamo garso pažintų, ar barška guoliai, ar prigeso kokia žvakė.
„Kelerius metus, dar iki 2000-ųjų, teko sudarinėti „Autosaloną”, kai dar dirbau „Vakarų eksprese”. O ir dabar kasdien dirbu tarp vyrų, su kuriais kalba nuolat pasisuka apie automobilius”, – šypsosi I. Valionienė.
Vairuojate jau daugiau nei dešimt metų, tikriausiai ir automobilį ne vieną teko pakeisti?
Turėjau gal kokias aštuonias mašinas – „Audi”, BMW, opelį, mazdą, „Mitsubishi” ir įvairių kitų. Pirmoji buvo „devintukas” labai „kietais” numeriais – 008. Ir dar vadinamos šampano purslų spalvos, kurios visi tuo metu labai troško. Tik, deja, mašina buvo su kažkokiu gamykliniu broku, todėl neišvažiuodavo iš servisų.
Visokių nuotykių su ja patyriau. Kartą prisipyliau tepalo ir pamiršau užsukti dangtelį. Važiuojam su drauge iš Vilniaus, o variklio dangtis kad pradės rūkti… Atsidarau – visur pilna tepalo. Stovim pakelėj, ir juokas, ir baimė ima, o žmonių reakcija tokia – visi tie, kuriuos pralenkėme, pravažiuodami rodo iškeltą nykštį, suprask – taip jums ir reikia. Pagaliau sustojo kilniaširdis vyriškis, pasižiūrėjo, kas atsitiko, atsidarė tvarkingai sukrautą lagaminėlį, išsiėmė kojinaites baltas, ir su šypsena užkimšo mums tą nelemtą bakelį.
Kaip sekėsi pradėti mokytis vairuoti?
Iš pat pradžių labai bijojau autobusų ir krovininių automobilių. Kai reikėdavo tokį aplenkti, tiesiog jausdavau, kad man krenta svoris. Pavaras perjungti taip pat buvo didžiulis stresas – atrodė, kad niekada to nesugebėsiu, bet noras vairuoti buvo didesnis už visas baimes. Dabar ima juokas prisiminus tokius rūpesčius – jau seniai bet kokiose situacijose elgiuosi automatiškai.
O į vairavimo egzaminą Klaipėdoje važiavau su taksi iš Kauno, nes nebuvo autobuso… Bet tais laikais taksi pigiai kainavo, – juokiasi.
Sakoma, kad moterys kaip tik nestandartinėse situacijose sutrinka ir dažnai klysta.
Taip sako vyrai, bet kasdienybė rodo, jog moterys dažnai ir nuosekliau vairuoja, ir greičiau reaguoja, ir logiškiau sprendžia. Ir jau itin reta moteris kelyje „chuliganauja”. Tiek moterys, tiek vyrai gali vairuoti ir blogai, ir gerai, nes gebėjimas vairuoti priklauso ne nuo lyties, o nuo įgūdžių, patirties ir, aišku, temperamento. Ir, nors to nenumato Kelių eismo taisyklės, – bet kuris vairuotojas gali būti suirzęs, pavargęs, įsimylėjęs, užsisvajojęs ar dar koks, ir jo emocinė būsena tikrai atsilieps vairavimo kokybei.
Pati iš vyrų nesu sulaukusi jokių priekaištų, greičiau jau pritarimo. Kartą buvo tokia juokinga situacija – sankryžoje nespėjau per žalią, ir, užsidegus raudonai, net nepasižiūrėjusi pavažiavau atgal. Na, ir pyliau į greitosios pagalbos automobilį. Vairuotojas pasukiojo pirštą ties smilkiniu, o aš ką – tik palinkčiojau galva pritariamai ir atsiprašiau. Bet tai buvo seniai – pirmais savarankiško vairavimo mėnesiais.
Esate temperamentinga vairuotoja?
Šiaip tai mėgstu greitį, tačiau bet kokiu atveju mieste stengiuosi vairuoti santūriai, nes tai neabejotinai padidėjusios rizikos zona. Anksčiau retkarčiais pasiduodavau pagundai palenktyniauti, bet dabar į provokuojančius tai daryti nebekreipiu dėmesio. Žinot, kas labiausiai mėgsta lenktyniauti gatvėse? Dažniausiai – senų mašinų jauni savininkai. Turbūt jie geriau jaučiasi, aplenkę naują automobilį. Tokie lenks, stenės, leis dūmus iš paskutiniųjų. O štai prabangių mašinų vairuotojai važinėja ramiai ir išdidžiai. Važiuodamas paskui tokį automobilį gali ir užmigti.
Miestas vairavimui – ne pati saugiausia vieta, žmonės išsiblaškę, nervingi. Šypsenos kelyje sulauksi retai, dažniau pamatysi susiraukusį veidą, kažką sakantį – nesunku atspėti, ką. Prie vairo nesuvaidinsi – esi toks, koks esi. Užtenka su prie vairo sėdinčiu žmogumi pervažiuoti visą miestą, ir jis atsiskleis visu savo turiniu – ir kultūra, ir temperamentu, ir žodynu.
Dauguma moterų renkasi automobilį pagal spalvą, o jūs?
Man svarbiau kokybė, komfortas, patikimumas, saugumo jausmas, o spalvoms esu mažiau reikli. Vis tiek per mūsų beveik amžino rudens kritulius tą spalvą ne tiek dažnai ir įžiūrėsi, – plauk neplovęs.
Automobilis visų pirma yra darbo įrankis. Tenka dažnai važinėti į Vilnių ir Kauną ar dar kur nors, todėl tikrai svarbu komfortas ir neatskiriama jo dalis – gera garso aparatūra. Šiaip man patinka galingi ir dideli automobiliai. O naujas automobilis yra naujas. Jis – kaip švarus popieriaus lapas, ką prirašysi į jį, tokį ir turėsi. Panašiai, kaip su būstu – naujas nepalyginamai geriau jau vien dėl to, kad dar neturėjo šeimininko, todėl neturi ir jokios energetinės patirties. Su dabartine mašina gerai sutariam, bet esu turėjusi ir tokių, su kuriomis nepavyko. Jos gal truputį gyvos – jei tik pradedi ant mašinos burnoti, ji ima ir sugenda.