Nežinau, ar lengva šiais laikais būti lietuviu Lietuvoje, bet iškart galiu atsakyti, kad Londone būti lietuviu yra velniškai sunku – jei kalbėsime apie tautinių stereotipų sritį.
Na, iš serijos – „prancūziškas rafinuotumas”, „degtinė ir plati rusiška siela”, „skardžiabalsiai dainingieji italai” ar „subtilieji, ikebana ir arbatos ceremonijomis užsiimantys japonai”.
Net nekalbėkime apie tai, kiek šiuose stereotipuose yra teisybės. Nekalbėkime apie tai, kad yra apstu netašytų ir nerafinuotų prancūzų, kad rusai, nors dažniausiai ir mėgsta degtinę, tačiau anaiptol nėra atlapaširdžiai geriečiai, o Italijoje nemuzikalių piliečių procentas yra turbūt toks pat, kaip ir visur kitur.
Apie japonų „subtilumą” jums geriausiai gali papasakoti Tokijo baruose konsumatorėmis dirbančios lietuvaitės. Ne visi australai – banglentininkai. Anglai taip pat ne visi – džentelmenai.
O vargšas lietuvis neturi jokio stereotipo. Jis – joks. Jis – prašalaitis, atsibeldęs kažkur nuo Rusijos pakraščio, o jo šalies sostinė – Ryga. Žinoma, išsilavinę britai puikiai orientuojasi žemėlapyje ir visuomet mandagiai pagiria Vilnių kaip gražų miestą, tačiau tiesa ir tai, kad jei už kiekvieną kartą, kai girdėjau „Is your capital Riga?” bučiau gavusi po svarą, jau būčiau visai turtinga moteris.
Tad kai britui pasakai, kad esi iš Lietuvos, jo vaizduotėje neiškyla nei kas nors tokio, kaip ispaniškas flamenkas, kastanjetės ir koridos, nei itališkos picos, spagečiai ir Antikos griuvėsiai ar matrioškos, armonikos ir šokiai su meškom.
Kokie nors valstybiniu mastu bandomo pasėti ir valdiškais pinigais laistomo Lietuvos įvaizdžio elementai irgi beveik neturi galimybių sudygti brito sąmonėje. Gintaras jam yra lenkiškas, krepšiniu jis apskritai nesidomi; dar mažesnė tikimybė, kad jis būtų disko metimo aistruolis. Lietuvių kalbos senumas ir sąsajos su sanskritu britui – jokia egzotika, nes „sanskrito” jis gali pasiklausyti bet kuriuo momentu, nuėjęs į kampinę indui priklausančią krautuvėlę.
Na, o neopagonys su savo lauželiais ir nemelodingomis dainomis yra žavūs tik mums, „paskutinės pagoniškos Europos šalies” gyventojams. Vakarų Europos gyventojams mūsiškė ilgai užsitęsusi pagonybė asocijuojasi su paprasčiausiu atsilikimu nuo kultūros. Lietuviška pagonybe susidomėti juos galėtų priversti tik koks nors superprašmatnus Lietuvoje įrengtas grožio ir kūno gerovės „spa”, kuriame būtų dedamos ekologiškos stebuklingų žolelių veido kaukės, prausiama pievose surinkta ryto rasa, masažuojama gintarais, vystoma į lino marškas, medituojama pajuntant vienovę su pirmykšte gamta ir užsiimama kita madinga „new age” stiliaus abrakadabra.
Ciniška? O taip. Bet pasaulis dažniausiai ir yra ciniškas, tad neapgaudinėkime savęs, kad galime tą cinišką pasaulį suintriguoti medinėmis klumpėmis, gintarais ir pagonimis bei neįkyrėkime savo paistalais apie krepšinį šalyje, kur futbolas – antroji religija.
Tai – tarsi siūlyti dešrą vegetarui. Ką ir darė mūsiškiai lietuviškojo įvaizdžio genijai stojimo į Europos Sąjungą proga, kai Lietuvą Didžiojoje Britanijoje reklamavo krepšininku Žydrūnu Ilgausku…
Jeigu jums užteko kantrybės perskaityti iki šios vietos, kertu lažybų, kad pusė jūsų mane jau pavadinote „paukščiu, dergiančiu savo lizdą”.
Norėčiau tikėti, kad nedergiu. Tik guodžiuosi – jums, saviškiams. Kam gi daugiau pasiguosi, jei ne saviems. Juk bendraujant su anglais reikia „laikyti veidą” ir rasti kuo pašlovinti gimtinę. Iš asmeninės praktikos pastebėjau, kad visada juos geriausiai „užkabina” dalykai, apjungiantys tai, kas britiška ir lietuviška.
Tad teatralams visada porinu apie tai, kad Johno Gielgudo tėvas buvo lietuvis, o dailės pasaulio žmonėms pasigiriu, kad Bernardas Berensonas iš tiesų gimė Butrimonyse. Melomanams pasakoju apie Violetą Urmaną, Edgarą Montvidą ir Liorą Grodnikaitę Karališkojoje operoje. Škotams – apie škotų imigrantų koloniją XVII a. Kėdainiuose ir tai, kaip jie tolerantiškoje multikultūrinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rado prieglobstį, nes buvo pabėgę nuo religinių persekiojimų.
Mokslininkams pasakoju apie Edinburgo universiteto absolventą, Vilniaus universiteto profesorių, teorinės biologijos pradininką Andrių Sniadeckį ir jo pasaulinės reikšmės „Organinių būtybių teoriją”, Britanijos žydams – apie Vilniaus Gaoną ir Šiaurės Jeruzalę, literatūros mylėtojams – apie Česlovą Milošą, kurio niekaip nenorime pripažinti savu, bet jis iš tiesų tėra vienintelis mūsų krašto pagimdytas literatas, kurio knygas galima aptikti „Waterstone’s” knygynų lentynose…
Žodžiu, pasakoju jiems visokias gražias ir didingas istorijas su lietuviškais motyvais. Šiurkščiai kalbant, bandau ant pasiskolinto svetimų nuopelnų arklio nujoti į rojų, t.y. kilstelėti savo pačios simbolinį kapitalą (bet tai turbūt ir yra bet kokio nacionalinio įvaizdžio esmė).
Paskui suprantu, kad iš tiesų visas šias istorijas pasakoju sau. Kad tai man labiausiai reikia tikėti paradiniu ir pagražintu savo tėvynės atvaizdu. Ir karštligiškai pačiai kurti tą tautinį stereotipą pokalbiuose. Nes kitaip gresia rimtas nacionalinio nevisavertiškumo kompleksas. Nes bijau, kad greit išauš (jei dar neišaušo) diena, kai vos pasakius „lietuviai” tavo pašnekovas mintyse tau ant kaktos užklijuos etiketę, kurioje bus parašyta: „Klumpės, pigus alus, krepšinis” (ir tai – geriausiu atveju, jei Lietuvos įvaizdžiu užsiimančių institucijų pastangos bus sėkmingos). Blogiausiu atveju, mums ant kaktos ilgam bus išdeginta: „Banditai ir prostitutės”, o brito vaizduotė pieš skustagalvį atlėpausį automobilių vagį ar vulgarią mergą, truputį perdaug įsijautusią į dviejų dešimtmečių senumo filmą „Pretty Woman” ir todėl be skrupulų ieškančią, kam brangiau parsiduoti.
Patarlė apie deguto šaukštą, gadinantį medaus statinę čia nepaguodžia – lyginant „geros” ir „blogos” informacijos kiekį britų žiniasklaidoje apie lietuvius, kartais atrodo, kad jau yra atvirkščiai: deguto statinėje plūduriuoja tik keli medaus šaukštai…
Tarsi nutrūkę nuo grandinės baltu furgonu mes pirmieji, jau pirmą minutę po vidurnakčio, įvažiavome į Jungtinę Karalystę 2004-ųjų gegužės pirmąją ir dabar čia vairuojame prisigėrę iki žemės graibymo, nemokėdami anglų kalbos atvažiuojame pardavinėti savo kūno ir mums atima pasą bei paverčia baltosiomis vergėmis; mes daužome vienas kitam snukius Joninių proga, šokame striptizą, prekiaujame ginklais ir narkotikais, tampame musulmonų teroristų meilužėmis, sąvadaujame ir grobiame žmones ar, geriausiu atveju, mėtome rusenančias nuorūkas į gatvėse stovinčių pašto dėžių plyšį ir trukdome tenisininkams Vimbldone.
Po didinamuoju britų žiniasklaidos stiklu atrodome kaip puslaukiniai, puspagoniai iš civilizacijos paribio ir šiai svarstyklių lėkštei atsverti jau reikia šio to daugiau nei pavienių talentingų menininkų paminėjimų kultūrinio gyvenimo recenzijose. Juk apie normalius, tvarkingus, darbščius ir įstatymų besilaikančius Britanijos lietuvius niekas specialių straipsnių į laikraščius nerašo…
Ir todėl būnant svetur nuolatos tenka laikyti tokį savotišką patriotizmo egzaminą. Nes žinoma, labiausiai norėtųsi pasijusti kitokiu, pranašesniu ir geresniu už tuos savo piktus, netašytus ir prisidirbusius tautiečius, kurie atrodo tarsi atklydėliai iš kitos, svetimos ir priešiškos, planetos.
Pasakyti, kad niekas tavęs nesieja su tuo murzinu sportiniu kostiumu vilkinčiu „bachūriuku”, kuriam iš burnos smirdi vakarykštė degtinė ir kuris keiksmažodžius vartoja vietoje fonetinių kablelių. Niekas – tik žalias pasas ir tai, kad gimėte po tuo pačiu apsiniaukusiu Lietuvos dangumi.
Kartais kyla noras išsižadėti jų, nuslėpti tarsi išsigimusį broliuką, kurio gėdinamasi prieš naujus draugus. Pažįstu žmonių, kurie taip ir padaro – ypač tie, kurie britų visuomenėje stengiasi išsikovoti šiokį tokį trapų ir iliuzinį statusą. Jie stengiasi būti „more British, than the British”, „britiškesni už pačius britus”, po kelių mėnesių pradeda lietuviškai kalbėti su anglišku akcentu (nors angliškus žodžius tebetaria riebiai lietuviškai), pasikeičia ne tik pavardes, bet ir vardus.
Taip padarė viena pažįstama prakutusi Londono lietuvė, turinti sėkmingą verslą prabangos sferoje ir iš Jurgos vieną gražią dieną ūmai virtusi Samantha (vardus pakeičiau). Ji prisipažįsta: „Mano verslui tai būtų antireklama. Visai nenoriu savo klientams asocijuotis su Lietuva, nes lietuvės ir apskritai visos rytų europietės čia turi nekokią reputaciją.”
Dažnai, išgirdusi gatvėje kalbant lietuviškai, ji kumšteli man į šoną ir automatiškai „pereina” į anglų kalbą, kad tik tas praeivis ar praeivė nepamanytų, jog ji irgi lietuvė. O aš pagalvoju, kad ji elgiasi kaip kompleksuota paauglė, kuri, eidama su naujais draugais gatve ir susitikusi savo nevėkšlą sesutę ,apsimeta jos nepažįstanti…
Niekas neliepia mums susitikus Londone pulti viens kitam į glėbį tik dėl to, kad esame lietuviai – juk nedarome to susitikę Vilniaus gatvėse. Bet ir nevaidinkime „princesių ant žirnio”, išsižadančių savo kilmės ir tautos dėl to, kad sunku, kad skausminga, kad dažnai nemandagūs, kad dažnai nemokšos ir ne tokie gražučiai ir rausvučiai, ne tokie „kataloginiai”, kaip kad norėtųsi. Tad turbūt ir toliau britams pasakosiu savąsias istorijas apie Lietuvą, iš serijos „Ar žinote, kad…” ir bandysiu įrodyti, kad ne visi esame, kaip sakė Melas Gibsonas, „aštriadančiai, golfo lazdomis ginkluoti lietuviai”.
Kartais, tiesa, pasitaiko koks nelabai išauklėtas angliūkštis, kuris paskui visai nuoširdžiai prisipažįsta: „O, kaip įdomu, o aš niekada ir nebūčiau pagalvojęs… Maniau, kad visi lietuviai – na, tokie, su sportiniais kostiumais, tokie baisoki…”
Ir tada baisiai knieti tam angliūkščiui priminti, jog jie patys apsčiai turi „tokių baisokų, su sportiniais kostiumais”, panašių į Vicky Pollard – personažę iš šiuolaikinę britų visuomenę parodijuojančio BBC serialo”Little Britain”.
Bet susilaikau. Nes tai būtų nemandagu. O juk reikia reprezentuotis…