Naminis paukštelis negali būti užgaida. Todėl susižavėjus paukščiu ir jį įsigyjant, būtina kuo daugiau sužinoti apie jo rūšį, priežiūrą ir geriausias laikymo sąlygas.
Priprato prie žmogaus
Pradedantis paukščių laikytojas turėtų pasirinkti lengvai prižiūrimą rūšį: banguotąsias papūgėles, rozelas, papūgėles giesmininkes, Kramerio papūgas, slyvagalves papūgas, aratingas, Senegalo papūgas ir žvirblines papūgas.
Šiems paukščiams lengva parinkti narvelį, lesalą. Jiems tinka mūsų klimatas. Paukštininkai šių rūšių sparnuočius veisia jau daugelį metų, tad jie yra pripratę prie žmogaus ir jo aplinkos.
Patyrę paukščių mylėtojai gali laikyti ir didesnes rūšis: aras, amazones, kakadu.
Jie galės geriau atpažinti šių paukščių elgseną, judesius, nuotaiką ir momentus, kada paukštis kirs snapu. Dažnas iš mūsų yra matęs, kaip papūgos savo snapais kapoja šakeles, riešutus. Akivaizdu, kad jos snapu gali sužeisti ir savo šeimininką.
Tarp patyrusių paukščių laikytojų labai populiarios ir įvairiaspalvės lioros. Tačiau jas laikyti pakankamai sudėtinga. Šios papūgos lesa žiedadulkes, nektarą, vaisius, pumpurus, lapelius ir kitas augalų dalis bei vabzdžius.
Kiekvieną dieną šiems paukščiams teks ruošti šviežio skysto lesalo (liorų tyrelės) ir švariai išvalyti lesalo indelius.
Dar vienas nepatogumas – dėl tokio lesalo šios papūgos išskiria skystus ekskrementus po visą aptvarą arba skraidydamos po butą.
Dviese smagiau
Į namus parsineštam paukščiui privaloma įrengti jo būstą.
Jei paukštelis neturės daug vietos ir gyvens tik narvelyje, derėtų pasirinkti mažų papūgėlių porelę. Juk dviese visada smagiau.
Jei vietos yra daugiau, kambaryje galima įrengti voljerą ir įsigyti didesnių papūgų porelę.
Namie ar sode laikomiems paukščiams reikėtų skirti kuo daugiau erdvės. Kuo didesnė papūga, tuo daugiau judėjimo laisvės jai reikia. Ji, beje, paukščiui teikia didelį malonumą.
Voljerai ir narvai, kuriuose bus laikomas paukštis, turi būti lengvai išvalomi. Juose neturėtų būti sąlygų veistis mikrobams.
„Įkiša” sergančius
Jei namuose jau viskas parengta paukščiui gyventi, o ir šeimininkas rimtai nusiteikęs auginti papūgą, galima keliauti jos pirkti.
Paukščio pirkimas – pasitikėjimo reikalas. Didžiausia tikimybė nusipirkti sveiką papūgą – užsukti į gerą gyvūnų parduotuvę arba apsilankyti pas profesionalų paukštininką.
Perkant būsimą augintinį, ypač svarbu įsitikinti, ar jis neserga. Žinoma, tik retas paukščių ar gyvūnų pardavėjas išdrįs parduoti sergantį sparnuotį. Tačiau rekomenduojama būsimą augintinį labai atidžiai apžiūrėti.
Sergantis paukštis tupi ramiai, apatiškai. Jo plunksnos kiek pašiauštos, jis nereaguoja į aplinką. Ligą rodo ir išskyros iš nosies.
Sergančios papūgos akys dažniausiai primerktos, snapas įkištas tarp nugaros plunksnų. Žinoma, taip atrodantis paukštis gali tiesiog miegoti. Tačiau jei jis sveikas, didžiai susidomėjęs ir susijaudinęs pradės stebėti aplinką.
Gyvybingi paukšteliai
Stengiantis išsirinkti papūgą, patariama stovėti ne prie pat narvo. Tinkamiausias atstumas – du metrai.
Kantriai stebint, po kurio laiko ims aiškėti, kad kiekvienas paukštis elgiasi skirtingai. Vieni yra atsargūs, santūrūs, kiti – labai smalsūs ir bet kokį pasikeitimą stebi labai atidžiai. Treti paukščiai nereaguoja į aplinką, nesileidžia trikdomi nei savo gentainių, nei pro šalį einančių žmonių. Nors jie atrodo apatiški, yra visiškai sveiki.
Sveikas paukštis yra žvalus, jis švarinasi, bendrauja su savo gentainiais, sudaro gyvybingo paukštelio įspūdį.
Perkant paukštį, negražios, pažeistos plunksnos nėra svarbu. Per ateinantį plunksnų metimą pažeistosios nukris ir vietoj jų ataugs naujos.
Paukščių, kurie peša ar kramsnoja savo plunksnas, pirkti nereikėtų. Tokios liguistos elgsenos negalima išgydyti, ir tokie sparnuočiai netinka pradedančiajam paukščių augintojui.