Juodkalnijos Kotoro mieste visi laikrodžiai – ir rankiniai, ir sumontuoti bokštuose, ir sieniniai su gegute – tiksi su pertrūkiais. Skirtingu paros laiku jie arba skuba, arba atsilieka. Tuo galima įsitikinti, įdėmiai klausantis miesto kurantų dūžių.
Trijose miesto varpinėse laikrodžiai muša pakrikai. Beje, kiekvienas laikrodis tai skuba, tai atsilieka nuo kitų. Ir ne todėl, kad jie blogai nustatyti ar sugedę. Vaizdžiai tariant, tai tarsi maratonas, kuriame nuolat keičiasi lyderis.
Pasirodo, Kotoro gyventojai nepasitiki mechaniniais laiko skaičiavimo prietaisais, kurie eina su pertrūkiais, nors tikrai nėra sugedę.
Kalbama, kad net garsiausia Šveicarijos firma nutraukė savo produkcijos pardavimo Kotorui sutartį. Mat gausios pirkėjų pretenzijos per daug užgaudavo Šveicarijos laikrodžių gamintojų ambicijas.
Ir vis dėlto pagal kokį principą veikia bokšto laikrodžiai? Užkopkime į vieną varpinę. Čia, kaip ir kituose bokštuose, sunkūs svarsčiai priverčia suktis mechanizmų krumpliaračius.
Gal šiame Juodkalnijos mieste Niutono dėsnis retkarčiais nuolaidžiauja bokštų laikrodžiams ir leidžia jiems ignoruoti žemės trauką? Įdomu, kad minėta versija pasitvirtina kai kuriose miesto magistralėse, kur daiktai rieda iš apačios į viršų…
Pasirodo, Kotoras yra vienintelė vietovė Balkanuose, kurios nebuvo užkariavę turkai. XVII amžiaus viduryje janyčarai, Osmanų imperijos rinktiniai kariai, apsupo miestą iš visų pusių. Šnipai išdavikai nustatytu laiku turėjo atidaryti vartus ir įleisti užkariautojus.
Tačiau tądien laikrodžių dūžiai visus suklaidino, ir vartai buvo atverti beveik visa valanda anksčiau nei buvo liepta – turkai dar nebuvo pasiekę miesto. Išdavikai vėliau buvo nubausti mirties bausme.
Tiesa, kažkada laiko anomalija veikė žmonių naudai. Viduramžiais, kai Juodkalnijoje dažnai vykdavo žemės drebėjimai, Kotore, demokratiniame mieste-valstybėje, mažosios večės potvarkiu buvo įsteigtos specialios valstybinio žingsnių matuotojo pareigos. Šio piliečio priedermė buvo kasdien saulei tekant išeiti iš namų, vienodu greičiu žingsniuoti iki miesto vartų ir tuo pačiu keliu grįžti atgal.
Jei šis žmogus iki vartų eidavo ilgiau ar trumpiau nei grįždamas atgal, vadinasi, laiko anomalija sustiprėjo. O ji visada susijusi su žemės traukos anomalija. Todėl tokiais atvejais miestelėnai skubėdavo rišti ryšulius ir ruoštis kelionėn – žemės drebėjimas gali įvykti bet kurią valandą. Taip senovėje žmonėms pavykdavo pasinaudoti laiko anomalija.
Bet tai buvo viduramžiais. Kaip yra šiandien, kai žingsnių matuotojo pareigų nebėra, o paskutinis žemės drebėjimas įvyko 1979 metais?
Nejaugi keistos chronografijos anomalijos Juodkalnijoje nedomina fizikų ar kitų mokslininkų? Pasirodo, vieną kartą į šiuos kraštus iš Ciūricho apsikarstę kažkokiais prietaisais buvo atvykę mokslo tarnai. Galbūt tai laikrodžių holdingo savininkai, nusivylę dėl sumažėjusių pardavimo apimčių, į Kotorą atsiuntė savo ekspertų.
Šie darbavosi visą mėnesį, bet grįžo atgal nieko nepešę. Kadangi dabar nė vienoje šio miesto parduotuvėje nebeparduodami šveicariški laikrodžiai, o varpai miesto bokštuose tebeskamba be jokios tvarkos, matyt, užsienio fizikai nieko įtikinamo nesugebėjo išmatuoti ir jiems nepavyko aprašyti Kotoro anomalijos.
Dabar žodis priklauso ateities kartoms – pažinti laiko anomalijas padės tik pats laikas. Ir kai karų ir bombardavimų nualinta Juodkalnija atkurs savo mokslą, vietos mokslininkai gal sugebės atsakyti į klausimą, kodėl Kotoro miesto laikrodžiai kiekvienam žmogui muša skirtingą laiką.