Johano Štrauso operetės „Šikšnosparnis” premjera įrodė, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pajėgus deramai atlikti bet kurią klasikinę operetę, tačiau…
Ilga, didinga operetės uvertiūra nuteikė kuo palankiausiai. Orkestras grojo išties darniai, tiksliai, su azarto kibirkštėle. Keitėsi temos, tempai, ritmai, tačiau spektaklio dirigentas S. Domarkas įgudusia ranka visą šią gausią medžiagą kuo geriausiai suvaldė.
Po uvertiūros prasidėjusi introdukcija ir visas pirmas veiksmas vyksta turtuolio Henriko Aizenštaino namuose. Ryškiausia pirmojo veiksmo persona – tarnaitė Adelė. Ją vaidinusi solistė R. Petrauskaitė suteikė personažui mažai tašytos kaimietės įvaizdį, kuris atrodė gana patraukliai, nors kai kur norėjosi sodresnių spalvų, įvairovės.
Intrigą megzti ėmęsis introdukcijos herojus Alfredas (D. Norvilas) atrodė žaviai, natūraliai. O kai scenoje pasirodė Henrikas Aizenštainas (M. Gylys), advokatas Blinda (V. Tarasovas) ir Rozalinda Aizenštain (D. Kužmarskytė) istorija ėmė virsti linksmu anekdotu.
Šis įspūdis dar sustiprėja, atvykus notarui dr. Falkui (V. Pupšys). Puikus Rozalindos, Henriko Aizenštaino ir Adelės tercetas įtikinamai priminė, koks talentingas ir profesionalus buvo kompozitorius J. Štrausas.
Tačiau pagrindiniai įvykiai klostosi antrame veiksme – kaukių baliuje pas kunigaikštienę Orlovską (jos vaidmuo labai tiko A. Dovydaitienei). Čia Pelenė (Adelė) virto princese, Rozalinda – Vengrijos gražuole.
Nepažinęs žmonos, apie Rozalindą ima suktis jos vyras Henrikas Aizenštainas. Intrigos žaižaruoja kaip šampanas ir visai netikėtai prasideda divertismentas – artistų, pakviestų linksminti svečius, pasirodymas. Ispanišką šokį keičia škotiškas, rusiškas, Bohemijos polka, vengrų šokis. Visa tai vainikuoja garsusis „Šikšnosparnio” valsas – sūkurys.
Klaipėdos teatro orkestras groja aistringai, net tobulai… Tačiau muša laikrodis, ir laikas veiksmą perkelti… į kalėjimą. Tačiau veiksmo vieta nė vieno herojaus nuotaikos neaptemdo – atvirkščiai, visi laimingi susitaiko. Šventė, prasidėjusi džiaugsminga uvertiūra, baigėsi…
Operetė „Šikšnosparnis” papildė Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą, kuriame gausu pramoginio pobūdžio veikalų, daugiausia maždaug šimto metų senumo operečių. Klasikai toks amžius nėra didelis, vis dėlto šio žanro muzikoje įvyko labai nemenkų poslinkių – „Šikšnosparnis” ir kitos to laikotarpio operetės mielos tol, kol į jas žiūri.
Išėjus iš salės galvoji, kad jau reikėtų leisti operetėms ilsėtis, kad pastangos jas „sušiuolaikinti”, prikišamai rodant pusės scenos dydžio Endžio Valholo Merlin Monro veidelio atvaizdą ar pasitelkiant scenografiją, taip matytą fabrikų interjeruose, yra pernelyg nejautrios, tiesmukos, skaudžiai nederančios su šilta, žmogiška J. Štrauso muzika.
Suprantu, kad kalėjime šviesos gali kiek ir trūkti. Bet kai visas antras veiksmas – prašmatni baliaus scena – vyksta tokioje prieblandoje, lyg Klaipėdoje vyktų priešlėktuvinės gynybos mokymai? Kas jau čia tokio nuodėmingo, ko neatlaikytų uosto gyventojai?
Ko norėtųsi? – Norėtųsi šiuolaikiškos muzikos, šiuolaikiškų ritmų. Šios dienos aktualijų. Herojų iš dabarties. Garsių gastrolierių. Kompozitorių Filipo Glaso ir Džono Adamso; žinoma, ir naujų, iškilių Lietuvos autorių sceninių kūrinių.