Pasak „Šikšnosparnio” režisieriaus Ramūno Kaubrio, jo pastatymo koncepcijos pagrindas – santuokinės moralės klausimai. Ne veltui operetėje liaupsinamas šampanas – antrosios fermentacijos vynas atskleidžia pastatymo esmę: Aizenštainų šeimyninė santarvė atgimsta, tarsi ir jų santykiai būtų patyrę antrą fermentaciją.
Tiek Rozalinda (D. Kužmarskytė), tiek Aizenštainas (M. Gylys) pelnytai tampa pastatymo pirmąja pora ir puikiai atlieka visus jiems skirtus „žaidimėlius” tiek vaidybos, tiek vokalo prasme. Puikus kontrastas Rozalindai, ypač švelnaus aksominio atspalvio Kužmarskytės balsui, tarnaitė Adelė. Šaižiai įkyrus R. Petrauskaitės sopranas net „puikios aktorystės” metu pokylio scenose neleidžia sudvejoti provincialiąja jos kilme (pagal siužetą). Tarnaitė net ir vaidindama baronienę, deja, teliko tarnaite. Bet jos rūbai išties konkuravo net su akinamai raudona Rozalindos suknia. Tačiau tai jau ne aktorės, o dailininkės J. Rimkutės nuopelnas.
Beje, kostiumai šiame pastatyme tikrai puikiai slepia pagrindinę miesto teatro problemą – pastatymų skurdą. Čia kalbama apie centrinį pokylio veiksmą. Prašmatnumo jiems suteikia gausūs damų suknių pasijoniai ir ypač – galvos apdangalai (tiesa, apmaudu, kad reklaminio plakato galvos apdangalo prabangos iš salės nuotolio nematyti).
Režisierius R. Kaubrys ne veltui garsėja chorinių mizanscenų kūrimu – gyvai pokylio atmosferą perteikia šokėjų fone jiems antrinantys choro judėjimai. Kas kita, kad vien plunksninių vėduoklių šokėjoms tikrai nepakanka Vienos pokylio dvasiai perteikti – tikrai norėjosi įvairesnių merginų kostiumų ar bent jau jų detalių kaitos.
Beje, kai kur su mizanscenomis režisierius persistengė. Nors suprantamas tradiciškas jo noras operetėse juokinti publiką, bet pagrindinės poros dueto scenoje tai neleistina. Būta panašaus prasilenkimo su elementaria logika ar situacijų „perspaudimo” ir daugiau.
Ypač atsibodęs ir banalus citrinų vartojimas. Kas tai – vedybinio gyvenimo rūgštumas? O apie scenografijos butaforiją apskritai kalbėti nesinori – ragai, šaldytuvas, Holivudo aktorės portretas, tamsoje sunkiai įžiūrimų figūrų muliažai – kas tai? Koršunovo stilistikos imitavimas ar stiliaus kūrimas iš jo nebuvimo?
Ypač apmaudu, kad visa ta eklektika nė kiek neatliepė Štrauso muzikos dinamikos, gyvybės, pagaliau – to paties „šampaniškumo”. Regis, statytojai ieško šampano spalvos, o ne efekto, slypinčio Štrauso muzikoje (purslų proveržio fejerverkas).
Šampano spalvą labiau nei fejerverką primena Klaipėdos muzikinio teatro orkestro griežimas. Vangus, bespalvis, nuolatos stabdantis vyksmo dinamiką. Maestro Domarkas dirigavo, tarsi būtų be galo išvargęs (o gal taip ir buvo per premjerinės savaitės maratoną?). Telieka palinkėti sau ir būsimai publikai, kad bent muzika žaižaruotų, jei jau vis vien eilinį kartą žiūrime kad ir į prašmatnią, visgi į tamsą.
Pagyrų nusipelno teatro choras ir likę dar nepaminėti solistai. Nors kalbamojo teksto galėtų būti kur kas mažiau, visgi tik stebėtis reikia jo perteikimu – pakankamai gyvu, palyginti su operos teatru, nors kiek ir dvelkiančiu saviveikla, palyginti su Dramos teatru.
Tačiau, nepaisant minėtų trūkumų, premjeros nuotaika buvo pakili ir publika audringai reagavo į pirmąjį spektaklį. Kas tai – rodiklis, kad publikai visai nesvarbi pastatymo logika? O gal ir svarbiausia, kad jos neliktų šiame diletantizmo ir kičo amžiuje? Tačiau kad ir kaip sutiktų spektaklį publika, profesionaliam teatrui turėtų rūpėti ir koncepcijos motyvacija, svarūs statytojų stilistikos pasirinkimo argumentai. O gal visame kame stiliaus nebuvimą jau laikysime stiliumi?
Johano Štrauso operetės „Šikšnosparnis” premjera įvyko vasario 25 ir 26 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Trečiais premjerinis spektaklis – šįvakar 18 val.
Spektaklį kūrė režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Diriguoja Stasys Domarkas.
Vaidmenis atlieka:
Rozalinda – Dalia Kužmarskytė, Svetlana Konstantinova
Aizenštainas – Mindaugas Gylys
Adelė – Rita Petrauskaitė, Rasa Ulteravičiūtė
Alfredas – Deividas Norvilas, Andrejus Kalinovas
Falkas – Virgis Pupšys
Frankas – Artūras Kozlovskis
Frošas – Šarūnas Juškevičius
Eigulys – Stasys Rezgevičius
Teatro choro ir baleto artistai.