Vos 183 centimetrų ūgio Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės” lyderis Aidas Viskontas nesijaučia prastesniu žaidėju už aukštaūgius kolegas.
„Nuoširdžios ir atkaklios treniruotės bei bet kokia kaina siekis tobulėti krepšinyje gali atstoti ir centimetrų trūkumą”, – teigė trečiąjį sezoną uostamiesčio garbę ginantis ir aikštelėje per rungtynes beveik po 33 minutes iš 40-ies praleidžiantis devyniolikmetis.
Vaikinas yra rimta paspirtis visai komandai – kai tik jis atsisėda atsikvėpti ant atsarginio suolelio, žaidėjai dažniausiai atrodo kiek sutrikę bei neišvengia „duobių”. Ūgio trūkumą jis kompensuoja kitomis savybėmis – šoklumu, veržlumu, aštrumu.
Dėl pasirinkimo nesigaili
„Man patinka laikyti žaidimo gijas savo rankose, priimti sprendimus, laiku atiduoti kamuolį ir stebėti, kuriam komandos draugui tądien geriau sekasi, kuriuo labiau verta pasitikėti norint suregzti rezultatyvią ataką. Galima sakyti, jog įžaidėjas – tarsi treneris aikštelėje”, – dėstė savo mintis jaunasis oranžinio kamuolio virtuozas.
Nors atletas kasdien sporto salėje praleidžia po keturias valandas bei iškart po treniruočių nuvargęs lekia į paskaitas, o namo grįžta tik vėlai vakare, dėl šio savo pasirinkimo visiškai nesigaili. „Pripažįstu, laisvalaikio lieka labai mažai, tačiau tas nuolatinis užimtumas bei noras pasiekti aukštesnių rezultatų mane stumia į priekį ir suteikia jėgų. Žaisdamas krepšinį realizuoju save. Tiesiog ši veikla mano gyvenime užima pagrindinį vaidmenį”, – neslėpdamas jausmų pasakojo iš Kretingos kilęs krepšininkas, kuris Klaipėdos universitete studijuoja ekonomiką.
Demaskavo treneris
– Kaip tapai krepšininku?
– Tiesą pasakius, iš pradžių lankiau futbolą, tačiau antroje klasėje iš draugų sužinojęs, kad Kretingoje atsirado krepšinio užsiėmimai, nė kiek nesuabejojęs nusprendžiau išbandyti. Prisimenu, tada priiminėjo tik metais vyresnius vaikus, tad iš to didžiulio noro perprasti krepšinio subtilybes, bijodamas, kad jaunesniam lankyti treniruočių neleis, net sumelavau savo amžių. Be abejo, kai pradėjom dalyvauti rimtesnėse varžybose, treneris sužinojo apie šį mano „žygdarbį”. Prisimenu, taip gėda buvo.
– O kaip išplaukei į platesnius vandenis?
– Tiesiog treneris mane užrašė į įvairių rajonų geriausiųjų rinktinę. Sėkmingai ten sužaidžiau, ir mane pastebėjo.
– Tavo pasiekimas, kuriuo labiausiai didžiuojies?
– Tikriausiai praėjusiais metais su Klaipėdos bendraamžiais iškovotas Lietuvos čempionų titulas. Taip pat labai džiugina, jog patekau į šalies jaunių rinktinę, kurioje teko rungtyniauti su tokiais krepšininkais kaip Martynas Andriuškevičius, kuris neseniai papuolė į NBA.
– Kokio krepšininko žaidimo stilius Tau labiausiai imponuoja?
– Iš lietuvių artimiausias – Šarūno Jasikevičiaus žaidimas. Mane žavi jo perdavimai ir įspūdingi metimai. Taip pat kelia nuostabą Aiversono greitis ir vikrumas. Tačiau nereikia lygiuotis į amerikiečius, užtenka ir aplinkui aukšto lygio krepšininkų.
Pasiūlymų netrūksta
– Trečiąjį sezoną rungtyniauji nacionalinėje krepšinio lygoje. Ar sulaukei pasiūlymų patekti į aukštesniąją lygą?
– Taip, buvo įvairiausių pasiūlymų. Manimi domėjosi „Sakalų” komanda. Taip pat norėjo, kad aš rungtyniaučiau aukščiausiosios Vokietijos lygos ekipoje, tačiau net trejiems metams į kitą šalį išvykti nesutikau. Be to, praėjusių metų vasarą, kai „Neptūnas” rinko naują komandą, buvo pasikvietę ir mane parungtyniauti. Gerai su jais kelis mačus sužaidžiau, ir prašė, kad pasilikčiau.
– Kodėl nesutikai?
– Tiesiog žinojau, kad pas juos į ekipą turi atvykti du juodaodžiai įžaidėjai, tad, manau, didžiąją laiko dalį būtų tekę praleisti ant atsarginio suolelio. O kol aš esu jaunas, tiesiog degu noru žaisti, juk tik rungtyniaudamas gali tobulėti. Be to, aš jau buvau pasirašęs sutarti su „Nafta-Uni-Laivite”. O į užsienį nevykau dėl mokslų.Vien dėl materialinės gerovės komandos artimiausiu metu rinktis nesiruošiu. Noriu įgyti specialybę.
– Kaip viską spėji?
– Stengiuosi derinti. Kartais nenueinu į mažiau reikšmingas paskaitas arba būna ir taip, jog treneris man sudaro programą ir tiesiog treniruotę atlieku šiek tiek vėliau nei komandos draugai.
Groja gitara
– Kaip atsipalaiduoji po įtempto varžybų krūvio?
– Su drauge ir draugais nueiname į kiną ar šiaip į kokią kavinukę, laisvalaikiu stengiuosi linksmai leisti laiką. O kai būnu vienas, labiausiai nuo visko atsiriboju ir pasisemiu jėgų grodamas gitara. Tiesiog susitelkiu į akordus, į muzikos skambesį, kartais net bandau sukurti dainos žodžius.
– O iš kur kilo tas pomėgis?
– Visą laiką mėgdavau muziką. Galima sakyti, nuo kūdikystės pradėjau ja domėtis… Darželio laikais porą kartų teko atstovauti dainų dainelės konkurse.
– Būna, jog gatvėje atpažįsta atsitiktiniai praeiviai arba merginos užkalbina?
– Yra buvę, kai už nugaros kalba panos: „Žiūrėk, Aidas eina”. Būna, kad kartais po sėkmingų varžybų kokios merginos prieina ir pasako komplimentą, tačiau turiu draugę ir nelabai į tai kreipiu dėmesį.
– O savo parašą teko dalinti?
– Taip, kai su rinktine žaidžiau Europos čempionate ir kai padėjau kovoti „Neptūnui”, prieidavo paprašyti parašo.
– Koks jausmas?
– Labai malonu. Atrodo, dar toks jaunas, o čia prieina ir prašo, jog pasirašyčiau.
Kritika – naudinga
– Ar būdamas krepšininku finansiniu požiūriu gali daug ką sau leisti?
– Aišku, dabar galiu daugiau sau leisti negu per pirmąjį sezoną. Ne paslaptis, kažkiek užsidirbu, tačiau tuo prieš draugus nesipuikuoju. Gerai, kad galėjau savarankiškai įsigyti mašiną, nes anksčiau su autobusu kasdien į Kretingą važinėti buvo gan sunku. Pirkau ekonomišką – dyzeliu varomą – automobilį, kadangi per dieną tenka pravažiuoti maždaug po 100 kilometrų.
– Visiems krepšininkams būna juodų dienų, kai kamuolys slysta iš rankų, krepšinis atrodo lyg užkerėtas ir pan. Kokia tada užplūsta savijauta?
– Turi tam nusiteikti… Tai neišvengiama. Man tai asmeniškai yra daug maloniau perduoti gerą perdavimą draugui, nei pačiam įmest. Man gera diena gali būti ne vien dėl to, kad aš įmečiau, pavyzdžiui, 20 taškų. Aš manau, labai svarbu, kad vyktų darnus komandinis žaidimas.
– Kas didžiausias Tavo žaidimo kritikas?
– Tokio vienintelio kaip ir nėra. Visas klaidas dažniausiai tiesiai šviesiai pasako draugai, atvykę iš gimtinės stebėti rungtynių. Išgirsti artimų žmonių nuomones – naudinga.
Buvo pašalintas
– Kaip jautiesi ir ką mąstai, kai veržiesi pro dvimetrinius krepšininkus?
– Nieko. Tik mąstau, kaip čia to „stogo” išvengti. Sako, kad nieko tokio mažiukui gauti „stogą”, tačiau man tai – ypač nemalonu. Atrodo, kad po gauto „stogo” tiesiog galėtum varžovui iš kamuolio paleisti į tas rankas.
– O pavyzdžiui, per rungtynes niekada neteko apsikumščiuoti ar apsistumdyti?
– Yra seniau buvę. Kai žaisdavome „Karūnos” čempionatuose, tekdavo gauti nesportinių pražangų, tačiau rimtų muštynių kažkaip išvengdavau.
Prisimenu, vieną kartą buvo įvykusi labai kurioziška situacija. Teisėjas į tarpmokyklinį Lietuvos čempionatą atvyko gerokai pavėlavęs ir pamiršo švilpuką, kadangi man kartais mokykloje tekdavo pateisėjauti, paskolinau jam savo. O jis teisėjavo visiškai prastai, įsivaizduokit, mūsų salėje su mano švilpuku švilpia ir skiria man baudas menkiausiose situacijose. Toks pyktis paėmė. Norėjosi teisėjui net paleisti iš kamuolio ir atimti švilpuką, tačiau komandos draugai sulaikė. Bet vis vien buvau pašalintas iš aikštės.
– O kaip dabar emocijas bandai tvardyti?
– Dabar neleidžiu prasiskverbti emocijoms, nes tuomet pablogėja mano žaidimas. Mums už technines pražangas patiems reikia sumokėti pinigines baudas, tad tai truputėlį irgi atbaido…
– Kokios Tavo su sportu susijusios ambicijos?
– Noriu žaisti, noriu kopti aukščiau, būtų gerai patekti į kokią Eurolygos komandą. Taip pat, manau, kaip ir kiekvieno krepšininko svajonė, patekti ir tinkamai atstovauti šalies suaugusiųjų rinktinei.