Prieš pusę amžiaus sovietų vadovas išdrįso kritikuoti Staliną. Ar tai tikrai buvo kritika, ar tik cinizmas siekiant nuslėpti savo nusikaltimus?
Daugelis dalyvavusiųjų prisimena „mirtiną tylą”, įsivyravusią salėje. Buvo 1956-ųjų vasario 25-osios vakaras. Partijos XX-ojo suvažiavimo delegatai netikėtai sušaukti į paskutinį uždarą posėdį Centrinio komiteto pastate Maskvoje. Kai tribūnoje pasirodė Nikita Chruščiovas ir pradėjo kalbėti, kai kurie delegatai neteko amo. Kiti griebėsi už galvų. Daugelis negalėjo patikėti savo ausimis.
Chruščiovas pareiškė, kad didysis vadas Josifas Stalinas, vadovavęs šaliai per Antrąjį pasaulinį karą ir miręs prieš trejus metus, buvo kaprizingas despotas. Chruščiovas pasmerkė asmenybės kultą ir „žiaurias represijas”.
Keturias valandas trukusios Chruščiovo kalbos visas tekstas Sovietų Sąjungoje buvo paskelbtas tik 1989 metais, tačiau jau tada, prieš 50 metų, šalyje prasidėjo vadinamasis atšilimas.
Tik pastariasiais metais paaiškėjo ir paties Chruščiovo dalyvavimo Stalino vykdytame terore mastas. Istorikai archyvuose aptiko dokumentų, rodančių, kad Chruščiovo įsakymu buvo sušaudyta ir ištremta tūkstančiai žmonių.