Karas be sienų

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, iš Rytų jaučia smarkų informacinį spaudimą

Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Arvydas Pocius, televizijos kanalui LNK pareiškęs, kad „kai kurios valstybės” Lietuvoje kariauja informacinį karą, tik konstatavo procesą, kurio požymiai pastaraisiais metais tampa vis akivaizdesni.

Nors VSD vadovas tiesiogiai nepaminėjo Rusijos, niekam nekilo abejonių, kad turima galvoje didžioji kaimynė, esanti Rytuose.

Informacinis karas (jis turi dar ir slaptojo karo pavadinimą) Lietuvoje plėtojamas, jame taikant moderniąsias informacines technologijas, įskaitant internetą, kuriuo kasmet naudojasi vis daugiau žmonių.

Priešiška veikla – sisteminga

VDU politikos mokslų ir diplomatijos instituto politologas daktaras Bernaras Ivanovas „Kauno dienai” sakė, kad Baltijos šalyse kariaujamas informacinis karas pasireiškia įvairiomis formomis, kurios taikomos skirtingiems objektams. „Labai sistemingai buvo ir tebėra puolama Latvija, prieš ją naudojant rusakalbių kortą. Taip mėginama diskredituoti Latvijos valdžią, vykdančią švietimo reformą. Rengiamos įvairios akcijos, kurios, kaip paaiškėjo, planuojamos Maskvoje. Oficialioje Rusijos žiniasklaidoje Latvijos valdžia pateikiama kaip tautinių mažumų engėja, lyginant ją su apartheido režimu, egzistavusiu Pietų Afrikoje”, – kalbėjo politologas.

Tendencingumas vertinant rusakalbių padėtį buvusiose sovietinėse respublikose – akivaizdus. Latvija vadinama segregacinę politiką vykdančia valstybe, tačiau visiškai nutylima, kas vyksta Kazachstane, kur rusai tikrai smarkiai diskriminuojami. Kitose buvusiose SSRS respublikose rusakalbių padėtis kur kas blogesnė, bet tai Maskvoje ignoruojama, sakė pašnekovas.

Politologas priminė, kad itin smarkios informacinės atakos buvo rengiamos prieš Lietuvą, kai buvo sprendžiama tranzito į Kaliningrado sritį problema.

„Lietuviai buvo vaizduojami kaip priešiškai prieš rusus nusiteikę storžieviai, kuriems visai nesvarbūs kaimynų, kelionėje patiriančių sunkumų, rūpesčiai”, – sakė politologas, pridurdamas, jog informacinis karas itin paūmėja, kai dvišaliuose santykiuose iškyla sunkiai sprendžiamų problemų.

Kariaujama svetimomis rankomis

Rusijos Valstybės Dūma šių metų biudžete skyrė beveik milijardą rublių „demokratijai Rusijoje ir artimajame užsienyje skleisti”. Taigi rusiškos demokratijos eksportui pinigų yra, reikia tik mokėti juos pasiimti.

Kai kurie Lietuvos politikai ir politologai pašnibždomis kalba, kad iš tų pinigų minta vienas mūsų šalies komercinės televizijos kanalas ir mažiausiai du laikraščiai. Vienas jų, be kita ko, paskelbė straipsnį, kuriame tvirtinama, kad lietuviai savo iniciatyva dar prieš 1941 metų birželio 22-ąją (!) pradėjo žudyti žydus. Kitas tų laikraščių reguliariai pakursto antisemitines aistras.

Skambiai pasivadinusio laikraščio darbuotojas neseniai ES institucijoms ir tarptautinei žiniasklaidai išsiuntinėjo laišką, kuriame rašė apie „Lietuvą valdantį korumpuotą klaną”.

Toks ir panašus skaitalas su malonumu pasičiumpamas Rusijoje – cituojamas ir net ištisai perspausdinamas, siekiant, kad į jį atkreiptų dėmesį tarptautinė bendruomenė. Rezultatas gali būti labai apčiuopiamas, pavyzdžiui, mažėja investicijos – kas norės turėti reikalų šalyje, kurią valdo korumpuotas klanas.

Tokios ir analogiškos akcijos numatytos pernai vasarą žiniasklaidai patekusiame Rusijos užsienio reikalų ministerijos raporte Valstybės Dūmai. Dokumente nurodomos „priemonės ir būdai priešiškai Baltijos valstybių politikai” diskredituoti, kitaip sakant, kariauti jose informacinį karą.

Parengė memorandumą

Kremliaus politikos technologai, sutelkti vadinamajame Rusijos prezidento administracijos projektų komitete, 2003 metais parengė memorandumą, pavadintą „Ar efektyviai Rusijos vyriausybė gina savo nacionalinius interesus? Aktyvių veiksmų Baltijos šalyse būtinybė ir potencialas”.

Dokumente nurodoma: „Akivaizdu, kad Rusijos nacionaliniai interesai Baltijos valstybėse turi būti grindžiami ne trumpalaikiais, žinybiniais uždaviniais, bet amžinais Rusijos prioritetais Šiaurės vakaruose”. Tarp keturių tokių prioritetų paminėtini du: „Visų asmenų, kurie savo privačioje, verslo ir visuomeninėje veikloje orientuojasi į Rusiją ir yra lojalūs Rusijai, teisių gynimas; politinė, teisinė ir kultūrinė parama rusų diasporai ir visiems buvusios SSRS piliečiams, nes to reikalauja Rusijos, kaip SSRS teisių ir pareigų perėmėjos, statusas”.

Memorandumas buvo patvirtintas, prasidėjo naujas informacinio karo Baltijos šalyse etapas.

Diskredituoti nepavyko

Prezidento Boriso Jelcino valdymo metais Baltijos šalys buvo paliktos sąlyginėje ramybėje. Informacinis karas jose įžengė į aktyvią fazę tuomet, kai Europos Sąjunga (ES) ir NATO pakvietė jas prisijungti prie Vakarų gynybinių ir ekonominių struktūrų. Tada mėginta eiti lengviausiu keliu – Lietuvą, Latviją ir Estiją paprasčiausiai diskredituoti Vakarų akyse.

Baltijos šalis Rusijos oficialūs atstovai tarptautiniuose forumuose vaizduodavo kaip antisemitines ir rusofobiškas valstybes, kurios savo dvasia esą svetimos liberaliai Vakarų Europai, todėl priėmimo į ES atveju jos taps Bendrijai dideliu ir nuolatiniu galvos skausmu.

Į informacinį karą Kremlius įtraukė visus Rusijos valdžios sluoksnius ir institucijas. Buvo skubiai perrašyti mokykliniai istorijos vadovėliai, kuriuose subjektyviai dėstomas Lietuvos, Latvijos, Estijos istorinis kelias, nepamirštant pabrėžti, kad pastarosios dvi iki pat XX amžiaus pradžios neturėjo savo valstybingumo, kurį esą gavo tik Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Visos Kremliaus pastangos užkirsti kelią Baltijos šalims į ES ir NATO nuėjo niekais. Kai tapo aišku, jog jos prisijungs prie Vakarų gynybinių ir ekonominių struktūrų, atsirado jau minėtas memorandumas. Jis tapo informacinio karo Baltijos regione biblija.

Revoliucinių gaisrų gesintojas

Patvirtinus memorandumą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas specialiu dekretu įsteigė Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybą, kurios vadovu tapo Modestas Kolerovas, nuolat deklaruojantis didžiavalstybinės užsienio politikos postulatus. Oficiali valdybos paskirtis – palaikyti ryšius su tėvynainiais, gyvenančiais buvusiose sovietinėse respublikose, pirmiausiai Baltijos valstybėse.

Interneto svetainė „Gazeta.ru” prieš dvejus metus įsteigtos institucijos vadovui paskyrė tokias eilutes: „M.Kolerovas Kremliaus administracijoje yra atsakingas ne tik už kai kurių buvusių sovietinių respublikų diskreditavimą tarptautinėje arenoje, bet ir už kovą su „oranžinėmis revoliucijomis” Maskvai ištikimose NVS šalyse”. „Gazeta.ru” konkrečių valstybių pavadinimų nemini, bet aišku, kad turimos galvoje Baltijos šalys, Gruzija ir Ukraina bei Baltarusija ir Uzbekistanas.

Latvijos laikraščiai pažymėjo, kad M.Kolerovo vadovaujamai valdybai Kremlius negaili lėšų, kurios skiriamos Baltijos šalyse vykdyti „įvairius projektus”, kitaip sakant, intensyvinti informacinį karą.

Nesidrovi skleisti melą

M.Kolerovo žinyba atidarė internetinę svetainę „Regnum.ru”, kuri didelį dėmesį skiria Baltijos valstybėms. Svetainės publikacijos iš tolo dvelkia priešiškumu Lietuvos pasirinktam keliui.

Kremliaus ruporu Baltijos šalyse vadinamame portale sausio 2 dieną jo apžvalgininkas Viktoras Olžičius paskelbė komentarą, pavadintą „Europinių iliuzijų žlugimas Lietuvoje”. Komentare mūsų valstybės laimėjimai nutylimi, o problemos – aštrinamos.

„Nepraėjo nė dveji metai, kai Baltijos valstybės įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, o jau galima pastebėti, kad šių šalių gyventojai nėra patenkinti savo pasirinkimu. Tikriausiai tik dešiniosios jėgos vis dar skelbia apie „teisingai pasirinktą kelią” ir nepastebi ne tik paprastų žmonių, bet ir politikų didėjančio nusivylimo bei sutrikimo. Tai patvirtina ir gyventojų apklausos”, – teigia komentatorius.

Tačiau jis, švelniai tariant, prasilenkia su tiesa, nes, įvairios apklausos rodo, kad lietuviai, kaip buvo taip ir liko vieni didžiausių eurooptimistų visoje ES. Komentatorius pliekia dešiniąsias jėgas, bet nutyli, kad Lietuvos visos didžiausios partijos, įskaitant ir kairiąsias, buvo sutarusios, jog mūsų šalies svarbiausias užsienio politikos prioritetas – narystė ES ir NATO.

Pragaro vieta surasta

Nuo interneto svetainės „Regnum.ru” mažai kuo atsilieka kita – „Rosbalt.ru”. Jos publikacijose irgi nė su žiburiu nerasi net neutralių publikacijų, kai ji informuoja apie Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes.

Neįsivaizduojamas daugumos žmonių skurdas, masinė emigracija, nevaržomas policijos ir slaptosios tarnybos teroras, žodžiu, tikras pragaras. Tokį Lietuvos įvaizdį kuria šis propagandinis ruporas.

„Rosbalt.ru” mėgsta rengti diskusijas įvairiais klausimais. Jose dalyvauja daugiausiai žmonės, nepatenkinti Baltijos valstybių istoriniu pasirinkimu. Tie žmonės – lietuviai ir rusakalbiai – tarsi pasakoja apie gyvenimą Lietuvoje iš vidaus, bet šioje šalyje fiksuoja tik negeroves, priešpastatydami situaciją mūsų valstybėje padėčiai „klestinčioje” Rusijoje.

Priklijuota marionetės etiketė

Kilus pranašo Mahometo karikatūrų skandalui, „Rosbalt.ru” neliko nuošalyje, įvertino Lietuvos poziciją. „Šiandien pasaulyje mažiau deginamos Amerikos ambasados, o daugiau šalių, kurios dydžiu panašios į Lietuvą, diplomatinės misijos. Danai jau bijo musulmonų šalių. Lietuvos URM neseniai rekomendavo savo piliečiams nevykti į kai kurias valstybes.

Tik kam Lietuva įsivėlė į visą šį šurmulį? Atsakymas paprastas – ši šalis yra tik marionetė euroatlantinėse struktūrose”.

Štai tokią išvadą daro ne koks nors nepriklausomas laikraštis, bet oficialios institucijos padalinys, atspindintis Rusijos vyriausybės nuomonę.

Pasinaudojant tuo, kad didesnė pusė Baltijos šalių gyventojų moka rusiškai, Maskva aktyviai plėtoja šiame regione savo informacinius kanalus. Tam naudojamos net iš pirmo žvilgsnio visai „nekaltos” priemonės. Lietuvoje rusų kalba retransliuojami tokie kanalai kaip „National Geographic” ir „Discovery”, nekalbant jau apie liūdnai pagarsėjusį Pirmąjį Baltijos kanalą, kuris mėgina iš naujo perrašyti Baltijos šalių istoriją.

Jei žiūrovai susidomės šiais kanalais, galbūt nežiūrės CNN ar BBC.