Būti lenktynininku Stano neturėtų kantrybės

Grupės „Delfinai” lyderis Stano tvirtina, kad jo požiūris į automobilius yra toks pat, kaip ir kiekvieno sveiko vyro – nors jais domisi, tai nėra gyvenimo tikslas.

„Biuikas yra vienintelė mašina, kurią nori nupirkti, bet aš neparduodu, nes ją myliu, o visos kitos – pasidraskymo priemonės”, – sako dainininkas.

Apie jūsų aistrą automobiliams jau teko girdėti. Kaip šis pomėgis atsirado?

Ne tas atvejis, kai mašinos traukia nuo vaikystės. Visada norėjau būti lakūnas arba kosmonautas, o vairuoti norėjau iki kokios antros klasės, ir ne bet ką, o kraną. Aistra automobiliams atsirado kartu su kompiuteriu namuose ir kompiuteriniais žaidimais. Buvau gal šešiolikos metų, o pirmas automobilis atsirado septyniolikos, ir važinėjau metus be teisių.

Pirmoji mašina buvo „Honda Prelude”, „automatas”. Praėjo metai, ir aš supratau, kad vis dėlto reikia teises išlaikyti.

Policija „nukirto”?

Aš važinėjau su tėvo teisėmis, – juokiasi. Kai sustabdydavo ir pažiūrėdavo, kad ten vyresnis, su barzda, sakydavau, kad ne tas teises pasiėmiau. Jaunieji policininkai patikėdavo, o vyresnieji sakydavo, kad žino jau tą pasaką.

Instruktorius sakė, kad esu vienintelis per jo darbo istoriją mokinys, kuris į vairavimo pamokas atvažiuoja su savo mašina.

Viską iš pirmo karto išlaikiau, žinoma, o tada nusipirkau antrą savo gyvenime mašiną – „Buick Riviera”. Nors kupė, kaip ir „preliudas”, tačiau ši mašina visiškai kitokia nei bet kas, kas Lietuvoje važinėja. Bent jau tada, 2000-aisiais, Lietuvoje nebuvo nieko panašaus, o ir iki šiol jų niekas čia neveža. Benzinas brangsta, niekam ir neįdomi tokia mašina.

Kodėl tokią išsirinkot?

Aš nesirinkau. Tiesiog labai norėjau, baisiai ji man patiko. Tai didžiulė mašina, sverianti 2,5 tonos, variklis – šešių litrų. Vien durys tokios, kaip pusė golfo. Nors ji gana sena – 1985 metų, – bet joje yra viskas, kas ir šiuolaikinėse europietiškose mašinose – kondicionierius, ABS ir visa kita. Jos dvasia tokia kaip vesternuose. Asocijuojasi su Tarantino filmais.

Ar meistrai nesikratė tokio vienintelio Lietuvoje automobilio?

Visur, kur veždavau, iš pradžių sakydavo, kad ne, nieko negarantuojame, o dabar yra žmogus, kuris visada taiso ir viską gerai žino. Labai brangu tokią mašiną išlaikyti, o brangiausia – ja važiuoti. Bent jau Vilniaus kainomis kilometras kainuoja tiek pat, kiek pigiausias taksi – ji „valgo” 20-30 litrų mieste, ir dar labai daug alyvos „suėda”. „Pareina” variklis, gal dėl to.

Yra ir kitų problemų. Pavyzdžiui, reikėjo kažkada pakeisti padangą, kai ji sprogo važiuojant į Klaipėdą. Nuvažiavau čia kažkur, kur keičia padangas, o man sako, kad viena padanga kainuos 980 litų ir dar reikės laukti dvi savaites. Grįžau į Vilnių pas savo meistrą, jis kažką „pribūrė”, ir dabar tinka visureigio padangos.

Buvo „parėję” galiniai amortizatoriai. Niekas jų nebegamino, galėjai gauti nebent sąvartynuose Amerikoj, bet meistrai sugebėjo pritaikyti amortizatorius nuo senos volgos. Labai džiaugiuosi, kad rusai turėjo blogą madą vogti technologijas iš užsienio. Biuiko variklis labai panašus į kai kurių rusiškų mašinų, o gal ir lėktuvų, – juokiasi.

Girdėjau, kad neseniai nusipirkote „Volvo”?

Sudaužęs „preliudą” nusipirkau „Honda Civic”. Paprastas, 1996-ųjų sivikas. Laimingai „suvažinėjau” ir sudaužiau, o tada sužinojau, kad tai buvo angliškas variantas su perdarytu vairu, ir labai sudėtinga surasti jam dalių. Stovi servise penkis mėnesius, ir niekas negali rasti variklio dangčio. Gal kas turit?

Tada nusipirkau „Volvo C70”. Irgi kupė, 2,5 variklis, su turbina – pasidraskymui. Ji labai geros būklės, beveik nauja, nuvažiavusi tik 20 tūkstančių. Kažko tokio ir ieškojau – odinio salono, navigacijos, visko, kas būna šiuolaikinėse mašinose. Tokio lygio yra arba amerikietiški „Chrysler Concorde”, arba europietiški „mersai” ir BMW. BMW iš principo niekada gyvenime nepirkčiau, o „mersui” neužtektų pinigų.

Tai mėgstat pasidraskyti prie vairo?

Mėgstu. Anksčiau su siviku draskiausi, bet tai buvo panašiai, kaip maži vaikai smėlio dėžėje – ką ten su 1,6 varikliu… Kartais, kai turėdavau progos dalyvauti ralyje, pasiskolindavau kokį „Subaru”.

Užsiiminėjate automobilių sportu?

Dalyvavau Utenos ralyje, bet kaip šturmanas. Įspūdžiai nerealūs, bet tai labai brangus dalykas. Turi būti fanas, nes kiekvienas ralis – trys dienos važiavimo ir pusė metų ruošimosi. Man neužtenka kantrybės, niekad negalėčiau būti lenktynininkas.