Kodėl žydi rožės
Sniegelis dar dengia pievą po langu, medžių šakos – plikutėlės, šalta… Lėtai traukiasi žiema su sesutėmis snaigėmis, rogutėmis ir seniais besmegeniais. O mes pasvajojame apie žalias pieveles, pražydusią obelį ir rožes močiutės sode… Kodėl jos pražysta? Kaip jas reikia auginti? Kai kurie žmonės taip pamėgsta tyrinėti augalus, medžius ir žiedus, kad pasirenka botaniko profesiją. Botanikas – tai augalų tyrinėtojas. Šią profesiją pasirinko ir Vilniaus botanikos sodo darbuotoja, biologė – botanikė Gintarėlė JURKEVIČIENĖ.
Visą gyvenimą tyrinėjate augalus. Kodėl?
Mane nuo mažumės traukte traukia gėlės, medžiai, sodo darbai… Kai buvau dar maža ir tėveliai vasarą nuveždavo pas „babą” (taip Žemaitijoje vadinama močiutė) – dieną naktį kiurksodavau jos sode. Tai buvo stebuklinga vieta – žydėjo gėlynai, skleidėsi didžiuliai orchidėjų, plukių, rožių žiedai. „Babos” sode augo ir neregėto didumo įvairiaspalviai varpeliai. O verandą slėpė išsiraizgiusios senoviškos piliarožės, – tarsi pasakoje apie miegančiąją gražuolę… Močiutė išmokė prižiūrėti augalus, pasakodavo apie kiekvieno priežiūrą, pomėgius. Mat kiekvienas žolynas turi savo būdą, džiaugiasi ir liūdi visai kaip žmogus… Vasarą kartu su „baba” užsėdavome apleistus šiukšlynus neužmirštuolėmis. Juk ten, kur gyvena žmogus, turi būti gražu, ar ne?
Ir aš norėčiau būti augalų žinovu… Kaip juo tapti?
Reikia domėtis augalais, skaityti apie juos knygas. Leidinių su puikiomis gėlių ir medžių nuotraukomis tikrai netrūksta. Ir mokyklos biologijos mokytoja daug papasakos apie botaniko darbą. O kur dar gamtininkų būreliai, pamokėlės gamtoje… Baigus mokyklą reikia stoti į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą ir mokytis biologijos specialybės. Tai labai įdomu. Vasarą visi važiuodavome į Merkinės draustinį, prie piliakalnio, tyrinėdavome augalus, rinkdavome herbariumus. Baigusi studijas pradėjau dirbti Vilniaus botanikos sode Dendrologijos (sumedėjusių augalų) skyriuje. Sužinojau, koks paslaptingas augalų pasaulis, kaip reikia jį saugoti.
O kodėl?..
Be miškų, žolynų, sodų mes, žmonės, pražūtume. Augalas Saulės šviesoje iš oro pasisavina anglies dvideginį, o iš jo savo ląstelėse pagamina kiekvienai gyvai būtybei reikalinga deguonį. Be jo mes tiesiog uždustume. Ten, kur auga miškai, žaliuoja sodai, juk taip gaivu ir gera, ar ne? Augalai mums ir visiems gyvūnams teikia maistą – vaisius, lapus, uogas, daržoves, grūdus. Tad mes ir tiriame, kaip puoselėti augalus, kad jie būtų kuo naudingesni. Be to, augalai labai gražūs. Ar pastebėjote, kad apie tvirtą, gerą žmogų sakoma – „jis tikras ąžuolas”, apie mielą mergaitę – „ji skaisti kaip rožė”?
Mano močiutė sakė, kad be reikalo nulaužus šakelę, nuskynus gėlę, augalas liūdi, jam skauda…
Tai tiesa. Augalas negali pasipriešinti, nes šaknimis įaugęs į žemę, iš kurios gauna gyvybinius syvus. Mokslininkai nustatė, kad be reikalo plėšomi, draskomi augalai tikrai jaučia skausmą. O iš sužeisto medžio kamieno bėga sultys – lyg kraujas. Bet yra medžių, kurie noriai duoda mums savo gardžias, sveikas sultis, nes pavasarį jų turi labai daug – tai berželiai, klevai.
Ar augalai gali bendrauti su žmonėmis?
Taip kaip naminiai gyvūnai – žinoma, ne. Tačiau sakoma, kad gėlė ar krūmelis jaučia, kas jį myli, rūpinasi. Jei jums nepatinka kambarinės gėlės – jos nuvys, o jeigu jomis džiaugiatės – veši. O kai aplinka, dirvos teršiamos cheminėmis atliekomis – augalai nunyksta didžiuliuose plotuose. Paskui labai sunku, beveik neįmanoma atkurti tos vietos augalų bendrijos. Ir tenka žmogui gyventi išdžiūvusioje, negyvoje stepėje… Yra Žemėje tokių nuniokotų vietų.
Turbūt jūsų Vilniaus botanikos sode visi labai myli augalus, nes ten jie klestėte klesti.
Sodo darbuotojai rūpinasi iš įvairių kraštų atvežtais ten auginamais augalais. Tai lijanos, rododendrai, didžiuliai pasišiaušę kaktusai, keistos pušys, spalvingos gėlės… Botanikos sodas – tai teritorija, kurioje auginami įdomiausi, rečiausi augalai. Gėlininkė Danutė ten kaupia Lietuvos selekcininkų (tai naujas augalų rūšis išvedantys botanikai) išvestas augalų veisles – tai gražios lelijos, kardeliai, irisai. Tokių rūpestingai prižiūrimų sodų yra ir Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Kauno botanikos sode įrengti kvapnių augalų takai akliesiems, kad vaikštinėdami galėtų liesti žiedus, uosti malonius jų kvapus. Juk botanikos sodas – ir poilsio, pramogų vieta. Ten gaivus oras, čiulba paukščiukai, laksto žvėriukai. Neseniai gamtininkai buvo atvežę vietnamietiškų paršelių, angorinių triušių. Vaikams įrengtos žaidimų aikštelės, žiemą – slidžių, rogučių trasos. Yra didžiulė švenčių aikštė. Šventėse dalyvauja dailininkai ir muzikantai. Ypač smagu būna per Bioįvairovės dieną, kurią švenčiame kasmet birželio mėnesį.
Aš irgi noriu tokio sodo…
Įsirenkite gėlyną po savo langais – tai nesunku ir įdomu. Prižiūrimas sodelis klestės netgi mieste tarp pilkų mūrų. Po mano langais prie Baltupių daugiabučio namo žydi gražus gėlynas, kurį tvarkau aš ir mano dukra Jurga. Šiek tiek padeda ir kalaitė Gražutė, mėgstanti lakstyti po gėlynus. Argi ne smagu po savo langais auginti rožes ir krūmus, papuošti aplinką?
Taip. Ir žinoti, kaip juos auginti.
Naminius ir sodo augalus prižiūrėti moko dekoratyvinė gėlininkystė. Tereikia laikytis nurodymų ir netrukus patys išsiauginsite, retą, gražų medelį ar gėlę.
Kokie Jūsų mėgstamiausi augalai?
Jų daug. Kad ir penstemonas, augantis Šiaurės Amerikos kalnų šlaituose. Iš lijanų labiausiai patinka raganės. Jų yra net 80 rūšių! Maniškė raganė žydi didžiuliais mėlynais žiedais. Jos nuotrauką nusiunčiau vienam gėlininkui, raganių specialistui, į Švediją, tai jis iki šiol ja džiaugiasi.
O iš medžių labiausiai patinka klevas. Patarčiau į jį žiūrėti šį pavasarį – stebuklingai atrodo jo sprogstantys pumpurai akinančiai mėlyname pavasario danguje. Sako, kad pražydus klevui, ateina perkūnija ir lietus. Ir dar – ant klevo lapų galima rašyti laiškus. Paskui juos sudžiovini, apipurški laku, – ir gali saugoti metų metus… Pabandykite!