Net ir tuo atveju, jeigu jūs nežiūrite realybės šou, jų poveikio darosi vis sunkiau išvengti. Apie realybės šou dalyvius rašoma laikraščiuose ir žurnaluose; apie juos kalbama; jie rengia koncertus, leidžia albumus – kitaip sakant, jie visiškai realiai veikia mūsų visuomenę. Kodėl jie tokie populiarūs?
Psichologai realybės šou žiūrovus dalija į tris pagrindinius tipus: „konformistus”, „azartiškuosius” ir „snobiškuosius”.
Konformistai
Viena iš dažniausiai minimų realybės šou žiūrėjimo priežasčių – tai noras neišsiskirti iš kitų, noras turėti apie ką pašnekėti su draugais, kolegomis. Nors JAV atliktas tyrimas parodė, kad iš tiesų realybės šou mėgimas ar nemėgimas, žiūrėjimas ar nežiūrėjimas nedaro visiškai jokio poveikio žmogaus socialiniam gyvenimui: t.y. nesvarbu, ar jis žiūrės realybės šou, ar ne, jis bendraus lygiai tiek pat, gal tik temos bus kiek kitokios. Tačiau „bandos jausmas” mumyse vis dėlto yra pakankamai svarbus. Pvz., garsus psichologinis eksperimentas parodė, kad žmonėms minios jausmas svarbesnis net už savisaugos instinktą. Eksperimento metu jo dalyviai buvo pasodinti patalpoje, kurioje buvo imituojamas beprasidedantis gaisras – leidžiami dūmai, skambėjo pavojaus sirenos. Jeigu dalyvis tokiame kambaryje būdavo vienas, jis tuoj pat puldavo gelbėtis, tačiau jeigu kambaryje dar būdavo specialiai pasodintų aktorių, kurie ignoravo „gaisrą” ir ramiai sėdėjo toliau – tada ir dauguma dalyvių likdavo sėdėti kambaryje, vien tam, kad neišsiskirtų iš minios. Tas pats bandos jausmas galioja ir visur kitur: jeigu dauguma pažįstamų nuolat žiūri realybės šou, tai ir pats žmogus netrukus greičiausiai pradės jį žiūrėti – kad būtų toks, kaip visi, kad turėtų apie ką su visais kalbėtis, kad nesijaustų atskirtas.
Azartiškieji
Nors realybės šou yra labai skirtingi, tačiau yra vienas dalykas, kurį turi visi, – tai varžymasis tarp dalyvių, konkurencija, nes pagrindinis prizas visada yra tik vienas. Todėl visai natūralu, kad žiūrėti realybės šou labiau mėgsta tie žmonės, kurie iš prigimties taip pat yra linkę konkuruoti. Tokie žmonės mielai įsijungia į žaidimą ir siunčia daug trumpųjų žinučių balsuodami – taip jie, pvz., siekia išgelbėti „teisųjį” ar nubausti „neteisųjį” iškilusio konflikto dalyvį. Tokie žmonės turi dvi pagrindines savybes: jie mėgsta konkuruoti ir jie yra linkę keršyti. Realybės šou žiūrėjimas suteikia galimybę pasireikšti abiem šioms savybėms: jie džiaugiasi konkurencinga kova, o išbalsuodami lauk nepatikusį žaidėją gali jam savotiškai „keršyti”. Šio tipo žiūrovai daugiausia ir nulemia, kas iškris, o kas liks žaidime.
Snobiškieji
Psichologiniai tyrimai rodo, kad ryškiausia savybė, kuri skiria realybės šou mėgėjus ir nemėgėjus – tai statuso siekimas. Realybės šou fanams daug labiau nei kitiems žmonėms rūpi jų prestižas, jiems svarbu susilaukti dėmesio iš aplinkinių, jaustis svarbiems; dažnai realybės šou fanai būna linkę į snobizmą. Tokiems žmonėms realybės šou žiūrėjimas duoda peno svajonėms apie tai, kaip greitai ir lengvai išgarsėti, susilaukti dėmesio, tapti žvaigždėmis. Matydami, kaip paprasti žmonės, tokie patys, kaip jie, tampa garsenybėmis, tokie žiūrovai mielai įsivaizduoja save jų vietoje. Realybės šou skelbia, kad net patys paprasčiausi žmonės gali tapti tokie svarbūs, kad tūkstančiai žmonių stebės kiekvieną jų judesį; ir nemaža dalis žiūrovų slapčia viliasi, kad galbūt kitą kartą, galbūt per kitą realybės šou garsenybėmis taps būtent jie.
Kai kurie psichologai išskiria dar vieną tipą realybės šou žiūrovų – tai žmonės, kurie žiūri šou mokymosi tikslais. Realybės šou rodo realų žmogaus elgesį stresinėje situacijoje. Psichologams, psichologijos studentams ir kitiems psichologija besidomintiems žmonėms tai yra gyvas pavyzdys – žiūrėdami jie gali mokytis, stebėti, kaip žmonės reaguoja į konfliktus, konkurenciją, kaip vystosi jų santykiai ir t.t. Kaip sakė vienas žymus JAV psichologas: „Kaip gi realybės šou gali būti neįdomus? Stebėti žmogaus elgesį visada įdomu. Aš tai darau visą gyvenimą ir man vis dar nenusibodo”.
Realybės šou poveikis
Tačiau kokią įtaką žiūrovams ir patiems dalyviams daro realybės šou? Sakoma, kad silpnesnį žmogų realybės šou gali ir palaužti. Juk gyvenimas ten – tai ištisos savaitės įtampos, dažni konfliktai ir nuolatinė konkurencija. Dalyviai dažnai parenkami taip, kad būtų kuo skirtingesnio charakterio – taip iš anksto užprogramuojami konfliktai, dėl to šou yra įdomesnis žiūrovams. Kai kuriuos iškritusius dalyvius prislegia pralaimėjimas; kai kuriuos – po realybės šou pasikeitęs gyvenimas.
Apie psichologinį realybės šou poveikį pasakoja realybės šou „Dangus” psichologė Kristina Akramaitė
„Danguje” buvo rūpinamasi dalyvių emocine savijauta. Kiekvienas dalyvis bet kada turėjo galimybę konsultuotis. Psichologo darbas realybės šou – tai tarsi nuolatinis budėjimas, kai turi būti nuolat pasiruošęs spręsti kritines situacijas, jei tokių iškiltų, padėti dalyviams, jei jiems to reikėtų, ir pan. Turiu pasakyti, kad tikrai didžioji dauguma dalyvių pasinaudojo galimybe konsultuotis, nors jiems ir nebuvo iškilę didelių psichologinių problemų. Tai rodo, kad buvo geras abipusis bendradarbiavimas.
Šiame realybės šou svarbiausias akcentas buvo ne dalyvių tarpusavio santykiai, o muzika, todėl nebuvo specialiai kuriamos konfliktinės situacijos ar atrenkami nesuderinamų asmenybių dalyviai. Bet, žinoma, konfliktų vis tiek būdavo – kitaip ir negali būti, kai tiek daug skirtingų žmonių pakankamai ilgai gyvena vienoje uždaroje erdvėje. Todėl, be abejo, įtampos ir streso buvo. Kita vertus, visi dalyviai žinojo, kur eina ir kas jų laukia, todėl buvo tam pasiruošę. Be to, prieš šou atrenkamiems kandidatams teko praeiti ir savotišką psichologinę atranką, nes buvo stengiamasi, kad į šou nepatektų emociškai lengvai pažeidžiami žmonės, kuriems tokia įtampa galėtų pakenkti.
Ar buvo galvojama apie poveikį žiūrovams? Žiūrovus veikia ne tik realybės šou, bet ir visa televizija – filmai, laidos, serialai. Žinoma, kad realybės šou metu neįmanoma reguliuoti dalyvių elgesio – tai įmanoma, kai laida trunka porą valandų, bet ne tada, kai šou tęsiasi tris mėnesius. Paprasčiausiai rodėme gyvenimą, koks jis yra; kokie žmonės buvo, tokius juos ir matė žiūrovai, su visomis silpnybėmis ir stiprybėmis; pagal tai jie rinkosi savo favoritus ir už juos balsavo. Jei ir buvo koks poveikis, tai, manau, tik teigiamas – buvo parodyta, kaip galima kažką gyvenime pasiekti, išnaudojant savo talentus, buvo skatinamas žmonių aktyvumas – o tai tik į naudą.
Dalyvė Augustė
Realybės šou – tai įsikišimas į asmeninį gyvenimą. Be abejo, būnant ten, jautėsi nuolatinis spaudimas. Negali atsipalaiduoti nei minutei, galvoji apie tai, ką darai, kaip elgiesi, ir tai iš tiesų labai vargina, o dar prisideda ir fizinis nuovargis. Kita vertus, nuolat galvoti apie tai, kaip atrodai žiūrovams, irgi neįmanoma – porą svaičių stengiesi pasirodyti iš kuo geresnės pusės, o vėliau tiesiog gyveni, ir tiek – vis tiek nežinai, kada tave kas nors mato, o kada ne, kuriuos siužetus parodys, o kurių ne.
Iš esmės žinojom, kur einam, žinojom, kad čia nebus lengva, ir buvom tam pasiruošę. Manau, daugiausia pasako tas faktas, kad jeigu vėl vyktų „Dangus”, aš ir vėl mielai ten eičiau, nes vis dėlto teigiami dalykai nusvėrė neigiamus. Taip įsigyvenom į tai, kas ten vyko, kad net išėjus sunku sugrįžti į normalų gyvenimą – vis dar gyvenu tomis pačiomis mintimis ir jausmais, kaip ir „Danguje”; ten kartu gyvenę žmonės tapo lyg šeima. O gyvenimas išėjus jau nebebus toks, koks buvo – ir žmonių dėmesys didesnis, tikiuosi, ir mano veikla bus kitokia. Teks priprasti prie to naujo gyvenimo.
Dalyvis Virgis
Aš nepastebėjau, kad „Dangus” man būtų padaręs kokį emocinį ar psichologinį poveikį. Tai buvo muzikinis šou, stipri, koncentruota muzikos mokykla, ir aš būtent į tai kreipiau dėmesį, stengdamasis išvengti vietinių konfliktų. Aišku, gyveni su žmonėmis, ir visko pasitaiko, būna trinties – bet jeigu stengiesi gerbti kitų nuomonę, kalbėti apie problemas, jas ramiai spręsti, tai viskas būna greitai išsprendžiama ir vėl galima susikaupti darbui – svarbu žinoti, koks tavo pagrindinis tikslas, ko sieki.
Nežinau, ar žiūrovus kaip nors veikia realybės šou dalyvių elgesys. Manau, jeigu poveikis ir yra, tai jis momentinis, trumpalaikis. Tačiau bet kokiu atveju, jeigu jau tave rodo per televiziją, privalai šiek tiek kontroliuoti savo elgesį. Nors poreikio stipriai keistis tikrai nejaučiau – koks esu gyvenime, toks buvau ir „Danguje”.