Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas A.Poviliūnas mano, kad kandidatams į žiemos žaidynių rinktines reikia skirti daugiau dėmesio, tačiau būtina kilstelėti ir reikalavimų kartelę
Daugiau sveikų ambicijų, ryžto ir užsispyrimo – to iš kai kurių mūsų šalies jaunųjų sportininkų Turino žiemos žaidynėse pasigedo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas.
„Ateityje kandidatams į nacionalinę rinktinę būtinai kilstelėsime reikalavimų kartelę. Juk olimpiada – ne vien šventė. Garbingas pasirodymas prestižinėse varžybose lygiai taip pat svarbus, kaip ir iškovota teisė jose dalyvauti”, – interviu „Kauno dienai” sakė LTOK vadovas.
Iš čiuožėjų tikėjosi medalių
– Prezidente, pasidalykite įspūdžiais apie mūsų olimpiečių pasirodymus Turino žaidynėse. Kas Jus nudžiugino, nuvylė?
– Olimpiada dar nesibaigė. Tikiuosi, kad užsibrėžtą tikslą šiandien 30 kilometrų lenktynėse pasieks slidininkė Irina Terentjeva. Jeigu jai pavyktų patekti į pajėgiausiųjų trisdešimtuką, sakyčiau, kad sportininkė atskleidė tikrąsias savo galimybes ir padarė tai, ko iš jos laukėme.
Lūkesčius pranoko biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė. Geri jaunos ignalinietės rezultatai nustebino ne vieną šios sporto šakos specialistą. Be to, matyti, kad ji nori ir stengiasi tobulėti.
Iš Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago tikėjomės medalių. Tokią viltį buvo ypač sustiprinęs jų įspūdingas pasirodymas Europos čempionate. Nesu didelis dailiojo čiuožimo ekspertas, tačiau, mano nuomone, Turine mūsų pora atrodė silpniau. Tai teigiu, palyginęs jų olimpinę programą ir startus Europos pirmenybėse bei Vienoje vykusiame atrankos į žaidynes turnyre.
Suprantama, kad sudėtinga trejose iš eilės labai svarbiose varžybose būti geriausios fizinės formos, išsaugoti tokį patį emocinį nusiteikimą, psichologinę pusiausvyrą. Gali būti, kad tam tikros įtampos pridėjo ir nepalankūs starto burtai prieš privalomąjį šokį.
Svarbiausia, kad Margarita ir Povilas grįžo į didįjį sportą ir dar kartą pademonstravo aukštą meistriškumą. Pagal olimpinę vertinimo sistemą, Lietuvos čiuožėjai yra žaidynių prizininkai – jais tampa sportininkai, užėmę 1-8 vietas.
Kalnų slidinėjimo slalomo milžino varžybose nepasisekė Vitalijui Rumiancevui, tačiau jis trasoje nesutriko suklupęs, pakilo ir tęsė kovą, finišavo. Mane sužavėjo jo atkaklumas.
Iš biatlonininko Karolio Zlatkausko ir slidininko Aleksejaus Novoselskio tikėjausi daugiau ryžto ir sportinių ambicijų. Dažniausiai jaunimas to nestokoja, tačiau, bendraudamas su šiais vaikinais, pasigedau kovotojų ugnelės. Kai jos nėra, tada ir prastas oras ar netinkamai parinktas slidžių tepalas tampa gniuždančiomis problemomis.
Didžiausią dėmesį sutelks prioritetams
– Ar Turine nejautėte kartėlio, kad atsiliekame nuo bronzą iškovojusių kaimynų latvių, tris aukso medalius susižėrusių estų?
– Iš tiesų nei žiemos sporto populiarumu, nei bazėmis negalime lygintis su Latvija ar juo labiau Estija. Šiose šalyse irgi ne viskas kaip sviestu tepta, tačiau yra senesnes tradicijos, didesnė atranka ir konkurencija, atitinkamas valstybės ir visuomenės požiūris, kaip kad pas mus – į vasaros olimpines sporto šakas.
Žaidynėse kalbėdamasis su mūsų specialistais ar kolegomis iš užsienio išgirdau įvairių nuomonių, pasiūlymų. Kai atlėgs Turino olimpiados emocijos, susėsime prie diskusijų stalo su Kūno kultūros ir sporto departamento, federacijų vadovais, treneriais ir pasitarsime, kaip dirbti toliau.
Pirmiausiai turėtume dar labiau apibrėžti prioritetus – kurioms žiemos sporto šakoms ir atletams bei bazėms sutelkti didžiausią dėmesį.
Manau, kad pakankamai potencinių galimybių turi dailusis čiuožimas. Federacija subūrė aukštos kvalifikacijos trenerių ir perspektyvių jaunų čiuožėjų gretas, turime Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) kategorijos teisėją.
Biatlonininkai ir slidininkai irgi žengia į priekį. Neabejoju, kad po ketverių metų Vankuveryje pamatysime ir D.Rasimovičiūtę, ir I.Terentjevą. Tai – kylančios žvaigždutės, į kurias reikia daugiau investuoti.
Akivaizdu, kad su gabiais sportininkais turi dirbti ne vienas ar du, bet daugiau patyrusių įvairių sričių specialistų, tarp jų – ir iš užsienio.
Kartu siūlysiu kilstelėti reikalavimų kartelę visiems kandidatams į būsimas žiemos sporto olimpines rinktines ir į žaidynes deleguoti tik tuos atletus, kurių rezultatai bus aukšti ir stabilūs ne vien per atranką į olimpiadą, bet ir kelis priešolimpinius sezonus.
Įvykdytas kvalifikacinis normatyvas jau nebus vienintelė sąlyga, garantuojanti vietą nacionalinėje komandoje. Tikriausiai tuomet ir pačiose žaidynėse išvengsime nusivylimų.
Rogutėmis nuo kalno – Ignalinoje
– Čiuožėjas Povilas Vanagas šią žiemos olimpiadą pavadino nepatogiąja. Kaip Jūs apibūdintumėte žaidynes?
– Jos turbūt nepatogiausios mūsų olimpinės misijos darbuotojoms – vadovei Vidai Vencienei ir akreditacijos bei ryšių su olimpiniu komitetu atstovei Ijolei Domarkienei, kurioms teko rūpintis trijuose skirtinguose kaimeliuose gyvenusiais Lietuvos rinktinės nariais.
Nuo Turino iki Sestrierės ar Bardonekijaus maždaug po 100 km. Susirengus aplankyti biatlonininkus ar slidininkus, dienos – kaip nebūta. Vis dėlto tai ne išskirtinis nepatogumas. Panašių rūpesčių teko patirti ir Solt Leik Sityje.
Italai pasistengė sudaryti geras gyvenimo, treniruočių ir varžybų sąlygas pirmiausiai sportininkams, todėl olimpiečiai įsikūrė greta pagrindinių trasų bei arenų. Aplankiau kelias bazes ir nieko, kas akis badytų, nepastebėjau. Jos šiuolaikiškai įrengtos, tvarkingos.
Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko žaidynių atidarymas.
– Prognozavote, kad mūsų šokėjų ant ledo pora iškovos medalius. Žadėjote, kad jei taip neatsitiks, Ignalinoje nuo kalno nusileisite skeletono rogutėmis. Kada tai padarysite?
– Apie rogutes prasitariau juokais, tačiau dabar jaučiuosi įsipareigojęs tesėti žodį. Senokai, paskutinį kartą turbūt tik vaikystėje, lėkiau rogutėmis. Ką gi, teks prisiminti. Kitą savaitę vyksiu į Ignaliną ir nusileisiu nuo kalno taip, kaip žadėjau.