Naujos tendencijos: sako, kad dabar visa Lietuva persikelia į užsienį, o į Lietuvą atvažiuos ukrainiečiai.
Dar sako, kad lietuvių labai labai daug Airijoje, kad jie ten labai gerai dirba, bet kad jie visai nemoka angliškai, o jų darbdaviai mokosi lietuviškai, kad galėtų su jai susišnekėti ir paskirti darbus.
Kitaip sakant, ir Lietuvoje, lietuviai turės išmokti ukrainietiškai. Kai čia suvažiuos ukrainiečiai. Bet nebus sunku, nes juk jau mokame vieną slavų kalbą…
Sako, kad jau ir Londone pro lietuvius prasibrauti neįmanoma, o jei apsistoji viešbutyje, būtinai girdi iš pusryčiaujančius viešbučio gyventojus aptarnaujančių merginų:” Ei, Onute, (Maryte, Eglute), tam ponui – kavos. ” Tada turįs apsimesti, kad pats esi ne lietuvis, kad, gink Dieve, neatpažintų…
Norvegijoje irgi sako, kad lietuvių pilna, jie ten vagia laivų variklius, stereoaparatūrą iš mašinų, plėšia žioplų norvegų namus, veža narkotikus ir jais svaigina norvegų jaunimą, taip pat prekiauja moterimis. O Švedijoje, sako, lietuviai užmušinėja pagyvenusius žmones ir psichologes, ir tai – tik dėl kelių šimtų kronų.
O visose užsienio šalyse lietuviams bendra tai, kad ten jie važinėja mašinomis labai girti, viršija greitį, o kai sustabdo policija, bando pareigūnams brukti kyšius.
Taigi lietuviai iš tėvynės atsivežtus įvairiausius įpročius diegia svečiose šalyse. Kartais, kaip pavyzdžiui, automobilio vairavimas prisisiurbus alkoholio ar senelių galabijimas, tie įpročiai blogi, bet būna ir visai gerų.
Antai lietuvės moterys Europoje yra išgarsėjusios kaip labai gražios, dar – kaip geros žmonos, ir jos, sako, savo grožiu net verčia apsileidusias skandinaves ir formų nesaugančias angles pasitemti, nešioti sijonus ir netgi derinti drabužių spalvas. Esu netgi girdėjęs apie lietuvius, kurie išmokė užsieniečius daryti cepelinus, raugti kopūstus, rūkyti kumpius ir apskritai daug skaniau valgyti.
Taigi nėra viskas vien tik blogai. Sako dar, kad svetur iš Lietuvos važiuoja ir mokslininkai, kad jie ten apsigina disertacijas ir taip kelia tų kitų šalių bendrą mokslo lygį.
Kai ukrainiečiai ateis į Lietuvą, jie irgi atsineš su savim visokių gerų ir blogų dalykų, prie kurių lietuviai turės priprasti.
Šiaip jau aš visai ne apie tai norėjau parašyti, o apie patriotizmą. Bet reikėjo pradėti nuo užsienyje gyvenančių lietuvių, ir kažkodėl nuklydau labai toli. Grįžtu prie temos.
Taip pat esu girdėjęs, kad tie į užsienį išvažiavę lietuviai ne visi trokšta suanglėti, sušvedėti, suairėti ar sunorvegėti, kitaip tariant, netroikšta nutautėti. Sako, yra ir tokių, kurie nepradeda po kelių mėnesių, dar nemokėdami užsienio kalbos, su akcentu kalbėti lietuviškai, bet net ir po kelių metų tebekalba ir netgi teberašo lietuviškai, ir nori, kad jų vaikai kalbėtų ir rašytų lietuviškai.
Toks dalykas, tiesą sakant, didelio nusistebėjimo nekelia. Yra ir senesnių istorinių pavyzdžių. Pats pažįstu senų lietuvių, kurie, visą gyvenimą praleidę Čikagoje ar Sidnėjuje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę grįžo į Tėvynę ir su savo amerikoniškomis ar australiškomis pensijomis čia gyvena. Ir kalba lietuviškai.
Būtent jie man ir papasakojo, kad, kai gyveno Amerikoje ar Australijoje, būrėsi į lietuvių bendruomenes, rinko pinigus ir steigė lietuviškas mokyklas, leido laikraščius, žurnalus, knygas, statė operas ir spektaklius. Lietuviškus. Taip jie darė, nes buvo Lietuvos patriotai. Nes tik šitaip jie jautėsi gerai.
Toks lietuvis-amerikonas- australas grįždavo po sunkios darbo dienos gamykloje ( kepykloje, ligoninėje), o vakare dar rašydavo straipsnį į lietuvišką laikrašti, eidavo dainuoti lietuviškų dainų ar šokti lietuviškų šokių. Ir dar duodavo savo sunkiai uždirbtų dolerių, kad tas laikraštis išeitų ar kad galėtų išsinuomoti sales dainoms dainuoti, šokiams šokti ar vaidinimams vaidinti. Ir dar tą laikraštį prenumeruodavo ar eidavo kitų lietuviškų koncertų / vaidinimų pasižiūrėti – irgi už savo pinigus.
Bet dabar tokie lietuviai yra jau atgyvena. Dabartiniai, išvažiavę į airijas, anglijas ir skandinavijas, taip pat būtų nieko prieš skaityti lietuviškas knygas ir žurnalus, jie irgi norėtų nueiti ir į kokį nors lietuvišką koncertą, pavyzdžiui, į Džordanos Butkutės, „Scamp” ar |”B´avarija”. Bet veltui rašyti į tuos žurnalus jie nenori ir nepuola rinkti pinigų iš kitų Airijoje ir Anglijoje gyvenančių lietuvių koncertams organizuoti. Ne. Todėl, kad ten gyvenantis lietuvis pinigų duoti nenori. Nors uždirba, bet duoti nenori, ir viskas. Tie pinigai jam pačiam reikalingi. Gal degtinei, gal namui ir mašinai, o gal kitiems dalykams, bet reikalingi. O koncertui pinigų jis neduos. BET! Jei kas nors koncertą atvežtų ir jam parodytų, tai jis į tą lietuvišką koncertą GAL ir nueitų. Ir geriau, kad tas koncertas būtų veltui. Nes jei bus ne už ačiū, jis neis, o tada nukentės PATRIOTIZMAS.
„Kas toks. Taip, teisingai, būtent patriotizmas. ” O kur čia patriotizmas? ” – klausiate? Patriotizmas yra tai, kad lietuvis į tą koncertą EITŲ. Su tam tikromis išlygomis.
Vis tiek keli klausimai kyla, o svarbiausias – toks: o kas mokės už artistų kelionę, už jų viešbutį, ir galiausiai – honorarą jiems?
Į užsienį išvykęs ekonominis migrantas lietuvis sako taip: „Jeigu Lietuvai rūpi mūsų lietuvybės išlaikymas, Lietuva ir turi mokėti.”
Nes lietuviui, dirbančiam Airijoje ar Anglijoje,tokį koncertą už savo pinigus organizuoti būtų neįmanoma. Taip pat ir už savo pinigus organizuoti lietuvišką mokyklą arba išleisti lietuvišką laikraštį. Arba padaryti kokių užsienyje gyvenančių lietuvių suvažiavimą. Jokiu būdu. Tokie dalykai tiesiog neįmanomi. Nes pinigus reikia leisti daug geresniems dalykams.
Štai gyvena Švedijoje ar Airijoje lietuvių šeima. Gydytojai (staliai, kompiuterinininkai, statybininkai, slaugytojai… (įrašykite patys). Abu dirba. O ten, kaip žinome, algas moka neblogas, taigi uždirba. Nusipirko namą, kuriame yra 5 ar 10 kambarių. Jiems tiek kambarių, tiesa, nereikia, bet vistiek – smagu. Dvi mašinos. Namas gerame rajone. Ir gyvena. Jie laiko save patriotais, namuose kaba lietuviškai.
Jei paklaustum jų: „Ar ateitumėte į koncertą, jei atvažiuotų, pavyzdžiui, A.Mamontovas”, „Žinoma”, – atsakytų jie. „O kiek už bilietą esate pasiryžę mokėti?” „Kaip tai kiek,- sako jie.- Nieko. Veltui turi būti. Arba tegul būna lietuviškos kainos. Vilniuje mokėtume 20 litų, ir Švedijoje (Airijoje) tegul tiek būna. Kitaip – kam mums eiti? Vilniuje pasižiūrėsime. Už 20 litų. Jei bus brangiau, tai neisim, nes pinigus ir geriau galima išleisti.”
Ir tiek šnekos.
Aš tikriausiai esu labai kvailas, nes man kažkodėl kyla mintys apie nuskurdusį Lietuvos kaimą, apie tai, kad iš to kaimo į airijas ir švedijas vis važiuoja ir važiuoja lietuviai, dejuodami:” Kaip Lietuvoje blogai, neįmanoma gyventi. Ir kodėl ta valdžia nesutvarko kaimo, kodėl nesteigia darbo vietų, neinvestuoja ten pinigų „.
O kai tie patys lietuviai užsienyje ima nebe taip blogai gyventi, vėl sako: „Lietuvos valdžia, kitaip sakant, tie vargšai, kurie liko Lietuvoje ir dar nevažiuoja į Airiją, tegu mums dabar duoda pinigų lietuvybei palaikyti, kitaip imsim ir nutautėsim… Jei nori, kad liktume lietuviais, patriotais, kad nepamirštume lietuviškai kalbėti, tegu mums atveža čia pramogų, koncertų, tegul įsteigia mokyklų”
Man tai kažkodėl skamba labai negražiai Simboliškai įsivaizduoju šį dalyką štai tokiu vaizdu :Pas seną suvargusią močiutę, gyvenančią suklypusioj bakūžėj, ateina skustagalvis ambalas (jos vaikas ar anūkas) iš savo kiosko ir sako:”Nu moč, duok babkių, į diskoną noriu pavaryti”.
Kai tokias savo mintis išsakau pažįstamiems, jie mane sukvailina, sakydami:”Durniau tu. Lietuva dabar yra turtinga, ji Europos Sąjungos narė, o iš ten — žinai kiek milijonų reikia paimti. Tegul tik tie lietuviai užsienyje ima pinigus, tegul palaiko lietuvybę. Nenuskurs tas kaimas, o jei ir išmirs keli alkoholikai, dar geriau, vyks natūrali atranka. ”
Bet man vistiek kažkaip nesmagu, nes man atrodo, kad už patriotizmą neturi būti mokama. Bet kaip visada aš tikriausiai esu neteisus.