Azartinių žaidimų pasekmės baisesnės nei alkoholio

Azartinių žaidimų aukos, pradėjusios gydytis, pripažįsta, kad vaikėsi iliuzijos – uždirbti kuo daugiau „guminių” pinigų. Bet gydymosi dažnas taip ir nebaigia – pasirenka savižudybę.

Apie priklausomybę nuo azartinių žaidimų, vadinamąją ludomaniją, Lietuvoje pradėta kalbėti ne taip seniai. Medicinos mokslų daktarė ir priklausomybės ligų psichiatrė-psichoterapeutė Rūta Mizerienė prisimena, kad pirmuosius savo pacientus nuo ludomanijos pradėjo gydyti prieš 12 metų.

Tuomet per metus į gydytoją kreipdavosi vos viena kita azartinių lošimų auka. Dabar jos pacientų skaičius yra išaugęs 10 kartų: per metus apsilanko 25-30 žmonių.

Pirmųjų R. Mizerienės pacientų jau nebėra tarp gyvųjų, nors įvairioje literatūroje skelbiama, kad ludomanai gyvena gerokai ilgiau nei narkomanai ar alkoholikai. Mat šios trys priklausomybės – artimai susijusios.

Didesnę besikreipiančių pacientų dalį vargina ir priklausomybė nuo alkoholio. Ludomanija eina kartu su sunkiausiomis alkoholizmo formomis. Beje, lošėjai mano, kad alkoholį vartoja saikingai, tačiau pasiūlius gydytis – atsisako.

Tarp besigydančių nuo ludomanijos pacientų retai pasitaiko užkietėjusių narkomanų. Dažniausiai tikras narkomanas neturi pinigų, kad galėtų žaisti. Lošėjai geriau renkasi lengvesnius narkotikus.

Bėga nuo vidinės tuštumos

Pasak R. Mizerienės, patarimų, kaip lošiant netapti priklausomam, pakanka. Tiesa, kai kurie pasiūlymai suderinti verslą ir žaidėjų sveikatą gydytojai atrodo absurdiški.

Pašnekovė pamini vieno rusų advokato pasiūlymą, kaip reikėtų mažinti sergančiųjų ludomanija skaičių. Jis siūlo riboti lošimo automatų stovėjimo vietas ir žaidimo laiką. Anot psichiatrės, tokie pasiūlymai primena tarybinius laikus, kai buvo ribojamas alkoholio pardavimo laikas arba įvesti talonai.

„Bandymai spręsti ludomanijos problemą tokiais būdais nėra efektyvūs”, – advokato pasiūlymus įvertino medikė.

Gydytojos nuomone, priklausomybės lošti priežasčių ne ten ieškoma. Narkomanu, alkoholiku ar ludomanu dažnai tampama bandant užpildyti vidinę tuštumą.

Didelė dalis būsimų priklausomybės aukų žaidimais susidomi, kamuojami depresijos ar skaudžių išgyvenimų. Žmogus įsivaizduoja, kad žaisdamas galės pabėgti nuo niūrių minčių ir smagiai praleisti laiką. Sergantis depresija žmogus gali greičiau susirgti ludomanija nei kiti.

70 proc. žmonių, priklausomų nuo azartinių žaidimų, prisipažįsta patiriantys vienatvę. Žaisdami jie siekia pabėgti nuo vidinio nepasitenkinimo arba tikisi rasti draugų. Specialistai įspėja, kad tarp lošėjų draugų geriau neieškoti. Mat apimti azarto jie galvoja tik apie savo poreikius.

Tapti priklausomam nuo lošimų gresia ir neturintiems rimtesnio pomėgio ar gyvenimo tikslo.

Loterijos – tik nekaltas žaidimas?

Daugelis psichiatrų vieningai sutaria dėl simptomų, išduodančių, kad žmogus tapo priklausomas nuo žaidimų.

Vidinė kova tarp noro žaisti ir savęs ribojimo, statomos vis didesnės sumos, kol galiausiai jos viršija finansines galimybes, bėgimas nuo kaltės jausmo ar liūdesio, siekimas susigrąžinti praloštus pinigus, melas artimiesiems – tai vos keletas psichiatrų nurodomų ludomanijos požymių.

Pusė pacientų prisipažįsta priklausomi nuo azartinių žaidimų tampą jau pirmaisiais lošimo mėnesiais. Kitai daliai ligonių priklausomybė atsiranda per pusmetį.

Beje, ludomanai išloštus pinigus vadina „guminiais”: jie taip pat lengvai išleidžiami, kaip ir uždirbami. Pacientai pripažįsta, kad planai, jog išloštus pinigus kam nors panaudos, – tik iliuzija.

Anot R. Mizerienės, „Teleloto” ar kitos loterijos nėra toks nekaltas žaidimas, kaip gali atrodyti. Jei nuolatiniai žaidėjai paskaičiuotų, kiek per metus išleidžia loterijos bilietams, susidarytų įspūdinga suma.

Kai kuriems jų taip pat galima nustatyti priklausomybę. Jei pensininkas kas mėnesį išleidžia nemažą pagal jo pajamas sumą ir nepraleidžia žaidimo transliacijų, galima sakyti, kad jis taip pat priklausomas.

„Visi žaidimai ir loterijos, kaip ir alkoholis, nekalti atrodo tik iš vienos pusės”, – sako pašnekovė.

Gydytoja siūlo paprastą psichologijos testą priklausomybei nustatyti: jei žmogus susinervina išjungus žaidimo transliaciją ar serialą, jei nuolat apie tai galvoja ir planuoja, kada žiūrės, – atsakymas aiškus.

Niekada neišsiblaivo

R. Mizerienė beveik 20 metų dirbo kartu su tėvu Stanislovu. Būtent dvasininkas padėdavo priklausomybės aukoms užpildyti vidinę tuštumą. Vienas pats gydytojas nepajėgus šito padaryti.

Medikė prisipažįsta, kad ludomanus sunku gydyti – gerokai sunkiau nei alkoholikus. Dar daugiau – ji neslepia, kad kartais bijosi priklausomų nuo azartinių žaidimų žmonių. Ne tik dėl to, kad tokio ligonio gydymas gerokai užtrunka.

„Mano, kaip gydytojos, įspūdis susidūrus su tokiais klientais – jie lyg apsėsti lošimo manijos. Alkoholikui vėliau ar anksčiau ateina blaivybės periodas, o šitiems – ne. Ludomanas niekada neišsiblaivo. Jis nuolat galvoja apie lošimą”, – pasakojo psichiatrė.

Besigydantys nuo ludomanijos pacientai pažymi paniką, vidinį nusivylimą, persekiojančias juodas mintys apie finansines galimybes viršijusias skolas, sutrikusį miegą, siaubingą vienatvę ir didžiulę neviltį. Būtent dėl to daugelis azartinių lošimų aukų gyvenimą baigia savižudybe.

Profilaktikai – 10 Dievo įstatymų

Rusai jau suvokia liūdnas ludomanijos pasekmes. Šios šalies psichiatrai prieš porą metų pradėjo kelti šį klausimą. Manoma, kad 300 tūkst. Maskvos gyventojų kenčia nuo lošimų priklausomybės. Psichiatrai kas 20-ą Rusijos gyventoją laiko potencialiu ludomanu.

Medicinos mokslų daktarė spėja, kad rusų pateikta statistika nedaug kuo turėtų skirtis ir Lietuvoje. Beje, didžiausi azartinių lošimų mėgėjai yra australai.

Pašnekovės nuomone, viena stipriausių ludomanijos prevencijos priemonių būtų 10 Dievo įsakymų laikymasis.

„Gydytojai nieko nepadarys, jei dėmesį atkreipsime tik į sergančius, jei nebus taikomos profilaktikos priemonės… Ludomanijos aukų būtų mažiau, jei vaikus auklėtume, kad gauti pinigų jų neuždirbus – nuodėmė”, – mano priklausomybės ligų specialistė.

R. Mizerienė šiuo metu kartu su Tarptautiniu žmogaus rezervinių galimybių institutu Sankt Peterburge rašo knygą apie ludomaniją. Tokių leidinių kol kas nėra daug.

Vasarą turinčioje pasirodyti knygoje bene pirmą kartą bus pateikta su tėvu Stanislovu sukaupta statistika apie psichoterapinius ludomanijos gydymo metodus bei rezultatus.