Mes žinome, jog turime teisę gyventi taip, kaip patys manome esant būtina ir išmintinga. Žinome, jog turime teisę klysti, keistis ir tobulėti. Žinome, kad turime teisę rūpintis savimi ir ginti savo interesus. Mes puikiai žinome, kad mūsų vertė ir reikšmingumas nepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Visa tai mes žinome, skaitėme, girdėjome, tačiau…
… tačiau kasdienybėje kartais tenka susidurti su tokiomis situacijomis ir žmonėmis, kurie šį žinojimą paverčia niekais. Tai panašu į Sizifo darbą: tu pamažu kopi į kalną, tačiau kažkas ima ir kyšteli koją. Nors ir žinai, jog tai nepagrįsta ir nemotyvuota, vis tiek jauti, kaip tavo vertė jau ritasi žemyn. Nesugebėdamas nulaikyti žemyn riedančio akmens, imi pykti ir nekęsti. Ir kai savo pyktį sviedi kitiems, įsuki prakeiktą velnio ratą.
Lengva patarti – „Nekreipk dėmesio, ką apie tave mano kiti”. Daug sunkiau tai padaryti.
Kodėl mes leidžiame aplinkiniams kaišioti mus kojas ir tempti mus žemyn? Kodėl, staiga pamiršę, jog geriausiai patys pažįstame save, imame sielotis dėl svetimų nuomonių? Šiuos klausimus keliu sau ir jums, gerbiami mūsų skaitytojai, interneto komentatoriai, mūsų straipsnių herojai ir autoriai, mūsų pokalbininkai, vertintojai ir niekintojai…
Paprasta, bet sunku
Šiandien esame pakankamai apsiskaitę, kad kartais pabūtume patys sau psichologai. Bet kuris psichologas (ir nepsichologas) jums pasakys, jog skaudžiausiai į kritiką reaguoja tie, kurių menka savivertė. Žmogus, pakankamai save gerbiantis ir pakankamai gerai apie save galvojantis, nesivels į beprasmes diskusijas dėl savo vertės. Jis suvaldys savo emocijas ir neįsuks to velnio rato. Tačiau užsiauginti tokią savivertę – tokius asmenybės šarvus, kad niekas tavęs neišmuštų iš vėžių, – ne taip paprasta. Juolab kad mūsų, tarybiniais laikais augintų vaikų, karta buvo auklėjama orientuojantis į tokias vertybes: „ką žmonės pasakys”, „kaip tu atrodai”, „niekas taip nedaro”, „tylėk, kai tavęs niekas neklausia”, „nekišk nagų, jei nemoki”, „neverk/nepyk/nejausk”; žodžiu, buvome mokomi gyventi tyliai, nuolankiai, neišsiskirti iš minios, kad jos nesuerzintume.
Skaitydami straipsnius apie menkavertiškumo kompleksą ir būdus jo atsikratyti, jūs pastebite, jog dauguma psichologų kalba apie paprasčiausias žmogaus teises. Straipsniuose tik varijuojama šia tema, ji interpretuojama pagal autoriaus valią. Tačiau pagrindinės žmogaus teisės minimos tos pačios. Tai tam tikros taisyklės, kurios yra teoriškai banalios, tačiau praktiškai jų laikytis labai sunku.
Kas nustatė šias taisykles? Sveikas protas. Jos padeda žmogui būti tarp kitų žmonių. Jos leidžia gyventi pačiam ir sugyventi su kitais.
Pagrindinė taisyklė, iš kurios išplaukia visos kitos, yra labai paprasta: jūs turite teisę į galutinį sprendimą, koks esate ir ką turite veikti. Ši teisė galioja visose veiklos srityse: verslo, viešosios veiklos ir asmeniniame gyvenime.
Jūsų sprendimas neturi priklausyti nuo vaidmens, kokio iš jūsų tikisi/reikalauja aplinkiniai. Jūsų sprendimo neturi diktuoti jūsų įsivaizdavimas, kaip PRIVALOTE elgtis.
Pagrindinės žmogaus teisės
Amerikiečių psichologė Sjū Bišop (Sue Bishop) straipsnyje „Savęs įtvirtinimas: teisė būti savimi” pateikia 40 pagrindinių teisių sąrašą. S. Bišop jas išskyrė remdamasi ir apibendrindama kitų autorių darbus.
1. Kiekvienas žmogus turi teisę būti priimtas visuomenės nepaisant jo amžiaus, fizinės būklės, lyties, rasės ir tautybės.
2. Žmogus turi teisę į aplinkinių pagarbą.
3. Jis turi teisę spręsti, kam skirti savo laiką.
4. Turi teisę paprašyti to, kas jam būtina.
5. Paklausti nuomonės apie savo darbą, elgesį ir išvaizdą.
6. Būti išklausytas ir tikėtis rimto požiūrio į save.
7. Turėti savo nuomonę.
8. Laikytis tam tikrų politinių pažiūrų.
9. Verkti.
10. Klysti.
11. Sakyti „ne” ir nejausti kaltės.
12. Ginti savo interesus.
13. Nusistatyti savo prioritetus.
14. Reikšti savo jausmus.
15. Sau pasakyti „taip” ir dėl to nesijausti egoistu.
16. Keisti savo nuomonę.
17. Patirti nesėkmes.
18. Sakyti „Aš nesuprantu”.
19. Daryti pareiškimus, nereikalaujančius įrodymų.
20. Gauti informaciją.
21. Siekti sėkmės.
22. Laikytis savo pasaulėžiūros.
23. Laikytis savo vertybių sistemos.
24. Skirti sau laiko priimti sprendimams.
25. Imtis atsakomybės už savo sprendimus.
26. Turėti privatų gyvenimą.
27. Pripažinti savo nežinojimą.
28. Keistis/tobulėti.
29. Rinktis, ar įsitraukti į kitų žmonių problemas.
30. Nebūti astakingas už kitų žmonių problemas.
31. Rūpintis savimi.
32. Turėti laiko ir vietos pabūti vienas.
33. Būti individualybe.
34. Kreiptis informacijos į profesionalus.
35. Nepriklausyti nuo kitų žmonių palaiminimo.
36. Pačiam spręsti apie savo reikšmingumą.
37. Rinktis, kaip pasielgti susiklosčiusioje situacijoje.
38. Būti nepriklausomam.
39. Būti savimi, o ne tuo, ką nori matyti aplinkiniai.
40. Nesiteisinti.
Kita medalio pusė
Peskaitę šiuos 40 punktų apie žmogaus teises ir atkreipę dėmesį, kas gi jus dažniausiai tempia žemyn, perskaitykite tai dar kartą. Šįkart – galvodami apie tai, kad šios teisės galioja ne tik jums, bet ir visiems kitiems žmonėms.
Žinoti savo teises ir jų laikytis – tik viena medalio pusė. Kita – kiekvieną minutę atsiminti: jeigu jūs turite kokią nors teisę, lygiai tokią pačią turi ir kitas žmogus.
Pavyzdžiui, aš turiu teisę jūsų kai ko paprašyti. Jūs turite tokią pat teisę atsakyti man neigiamai. Arba kreiptis į mane su savo prašymu. Tačiau ir aš turiu teisę jo nepatenkinti.
Jeigu jūs ignoruojate arba šiurkščiai pažeidžiate kito žmogaus teises, tai vadinama agresyviu elgesiu. Mano ir jūsų „teisių sistema” remiasi abipuse pagarba vienas kito poreikiams, nuomonėms ir jausmams.
„Jūs negalite vadintis asmenybe, jei ignoruojate ir negerbiate kitų žmonių teisių”, – teigia S. Bišop. Mintis, kurią verta prisiminti, kai kyla noras ką nors vertinti, smerkti ir niekinti.
pabaiga puiki