Didvyriškai žuvusiesiems po mirties gali būti skiriamas tik Vyčio kryžiaus ordinas
Artėjant Vasario 16-ajai, kai Respublikos Prezidentas įteikia valstybės ordinus, medalius ir kitus pasižymėjimo ženklus, visuomenėje kilo šurmulys. Mat buvo siūloma, kad prieš 36 metus miręs Lietuvos ir išeivijos veikėjas prelatas Mykolas Krupavičius būtų apdovanotas aukščiausiu mūsų valstybės apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine. Šurmulys greičiausiai kilo todėl, kad Valstybės apdovanojimų įstatyme palikta vietos interpretacijoms.
Pagerbti ne visi prezidentai
Nuo 1991 metų, kai buvo atkurti tarpukario Lietuvos ordinai ir medaliai, po mirties asmenims buvo skiriamas tik Vyčio kryžiaus ordinas. Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatyme yra vienintelis – 27 straipsnis, kuriame numatoma tokia galimybė.
Tad kaip atsirado nuomonė, kad M.Krupavičiui gali būti paskirtas aukštesnis už Vyčio kryžiaus ordino Didįjį kryžių (tai aukščiausias šito ordino laipsnis) apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine? Matyt, klaidina pastarojo apdovanojimo statutas, kuriame parašyta, kad šis apdovanojimas skiriamas Lietuvos ir užsienio valstybių vadovams bei piliečiams už ypatingus nuopelnus valstybei.
Iki šiol (Valstybės apdovanojimų įstatymas pirmą kartą buvo priimtas 1930, o naujausia redakcija – 2002 metais) aukščiausią valstybės apdovanojimą yra gavęs Antanas Smetona ir visi atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai (taip pat ir 1990-1992 metų faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis).
Jei šis apdovanojimas būtų numatytas skirti asmenims po jų mirties, tai gal reikėtų pirmiausia prisiminti Vytauto Didžiojo ordino su aukso grandine negavusius prezidentus Aleksandrą Stulginskį ar Kazį Grinių?
Įvairiose šalyse įstatymai skirtingi
Anot Respublikos Prezidento dekretu sudarytai visuomeninei Valstybės apdovanojimų tarybai vadovaujančios Halinos Kobeckaitės, jokiame kitame Valstybės apdovanojimų įstatymo straipsnyje, išskyrus 27-ąjį, nėra formuluotės „ordinu taip pat apdovanojami didvyriškai žuvusieji ir asmenys po mirties”. Tad M.Krupavičiui, kaip ir Kazimierui Skučui bei Augustinui Povilaičiui – Lietuvos Vyriausybės pirmosioms bolševizmo aukoms, po mirties šiemet, Vasario 16-ąją, bus įteiktas antras pagal svarbą valstybės apdovanojimas, numatytas 27-ajame straipsnyje – Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius.
Šio apdovanojimo statute, be daugybės išvardytų nuopelnų, už kuriuos apdovanojama Vyčio kryžiaus ordinu, yra ir šie: „Už ypatingą dvasios tvirtybę, sumanią konspiraciją bei vadovavimą, ištvermę ir pasiaukojimą ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ar įkalinimo ir kitokių represijų metu”. Statute nekalbama apie veiklą tarpukario metais.
Sunku įsivaizduoti Prezidento kanceliarijos darbą po to, jei Lietuvos Respublikos Seime būtų priimtos Valstybės apdovanojimų įstatymo pataisos, suteikiančios teisę skirti įvairius valstybės ordinus ir medalius visiems didvyriškai žuvusiesiems ir nusipelniusiems asmenims po jų mirties. Pagalvokime, kiek turime nesulaukusių Kovo 11-osios ir spėjusių nusipelnyti, pavyzdžiui, Lietuvos kultūrai, mokslui, žmonių ir už tai vertų apdovanoti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu ar ordinu „Už nuopelnus Lietuvai”? Tokių žmonių būtų daugybė. Beje, Europos šalyse apdovanojami tik didvyriškai žuvusieji, o Rusijoje, Lietuvoje ir gal dar vienoje ar kitoje šalyje – ir po mirties.
Šalies vadovas apdovanoja ir be teikimo
Teisę teikti Respublikos Prezidentui kandidatus valstybės apdovanojimams turi Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai, Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros apdovanojimams turi būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Išvardytoms valstybės institucijoms ir pareigūnams siūlyti savo kandidatus gali įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai. Beje, Prezidentas gali apdovanoti ir be jokio teikimo bei svarstymo Valstybės apdovanojimų taryboje. Šia teise, kaip rodo praktika, Prezidentas pasinaudoja labai retais atvejais (pavyzdžiui, kai apdovanoja monarchus ar užsienio šalių prezidentus).
Valstybės apdovanojimų taryba – visuomeninė patariamoji institucija, sudaryta iš devynių ordinų kavalierių. Ši taryba kasmet rotacijos principu papildoma trimis naujais nariais. Pirmininkas išrenkamas trejiems metams. Taryba svarsto apdovanojimui pateiktas kandidatūras ir pateikia savo išvadas šalies Prezidentui.
Prezidentas valstybės ordinus, medalius ir kitus pasižymėjimo ženklus paprastai įteikia Vasario 16-ąją ir Liepos 6-ąją. Apdovanojimų įstatymas taip pat numato galimybę valstybės ordinais ir medaliais apdovanoti bei juos įteikti ypatingais atvejais kitu laiku. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanojama kiekvienais metais minint Laisvės gynėjų dieną, o minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną ordinai ir medaliai įteikiami partizanams, laisvės kovų dalyviams, kariams; daugiavaikės motinos apdovanojamos ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliais minint Lietuvoje Motinos dieną, o asmenys, Antrojo pasaulinio karo metais rizikavę savo gyvybe ir gelbėję žydus nuo nacių genocido, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais pagerbiami Rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną; Lietuvos kariai pagerbiami Lapkričio 23-iąją – Lietuvos karių dieną.
Ordinais ir medaliais apdovanoti asmenys vietoje šių valstybės apdovanojimų garbės ženklų gali segėti juosteles (tik prie uniformų), miniatiūras (prie vakarinių drabužių), rozetes (prie civilinių drabužių). Šių apdovanojimo pakaitų nešiojimo tvarka nustatyta Respublikos Prezidento patvirtintose Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų bei jų pakaitų nešiojimo taisyklėse.