Pūkis – įspūdingas kailiniuotas mažylis

Kauno pakraštyje gyvenantys broliukai Mangirdas ir Minvydas, išvydę „Kikoje” naminį šešką, ilgai prašė tėvų nupirkti šį jiems labai patikusį žvitrų gyvūnėlį. Tėvai ilgai svarstė – mat naminis šeškas nepalyginamai brangesnis už bet kokį graužiką, kurį galima įsigyti gyvūnų parduotuvėse. Kai pagaliau šeškas atkeliavo į namus, vaikų džiaugsmui nebuvo ribų – taip jiems patiko nedidelis, išvaizdus ir gražaus kailio gyvūnėlis.

Kiaunių šeimos plėšrūnai

Naminiai šeškai priklauso juodiesiems, arba miškiniams, šeškams, gyvenantiems Europos miškuose. Tai kiaunių šeimos plėšrūnai, kuriems giminingi sabalai, kiaunės, šermuonėliai ir pan. Šeškai gali sverti nuo 350 g iki 3,5 kg. Patelės yra žaismingesnės, išradingesnės ir lengviau auklėjamos nei patinai, kurie yra gerokai stambesni už pateles.

Teisingai namuose prižiūrimi šeškai gyvena iki 15 metų. Jie lengvai prisitaiko prie žmogaus gyvenimo ritmo, tačiau žiemą miega gerokai ilgiau. Laukiniai šeškai maitinasi graužikais, varlėmis, o naminiai ėda tą patį, ką ir, pavyzdžiui, katės.

Šeškai turi porą prieanalinių liaukų, kurios gamina aitraus ir net nemalonaus kvapo išskyras, vadinamas „dvokučiu”, tačiau namuose, kur šių gyvūnėlių gyvenimas ramus, jie retai paleidžia „dvokutį” – tik labai išsigandę. Šis nemalonus kvapas yra labai lakus, todėl greit išsisklaido. Yra šeškų savininkų, kurie, nuvežę gyvūnėlį į veterinarijos gydyklą, reikalauja pašalinti jo prieanalines liaukas tikėdamiesi, kad tokiu būdu visiškai pašalins „dvokutį”, tačiau tai – klaida. Vis vien išliks nemalonus kailio kvapas, kurį išskiria prakaito liaukos.

Šeškai pasidabinę puikiu kailiu, kurį keičia pavasarį ir rudenį. Beje, šie gyvūnai, kaip ir katės ar šunys, kartu su šeimininkais kertantys valstybės sieną, turi būti pažymėti tatuiruote ar mikroschema, turėti pasą. Pageidautina – su nuotrauka.

Patinka slapukauti

Mangirdas ir Minvydas tvirtino, kad šeškas Pūkis – protingas, švelnus, patiklus gyvūnas, su kuriuo galima pažaisti, pavyzdžiui, slėpynių. Žinoma, slepiasi Pūkis, o berniukai jo ieško. Dažniausiai jis palenda po baldais arba po šaldytuvu. Šeškas laksto ir kopia laiptais labai elegantiškai. Šaukiamas suklūsta. Jis turi gerą uoslę ir savotišką įprotį grybštelėti dantimis nepažįstamo žmogaus koją. Šią „procedūrą” jis atlieka labai mikliai, prieš tai sužavėjęs nepažįstamąjį savo švelnumu ir smalsumu. „Pūkis niekada nekanda į koją per kojinę, o susiranda pliką blauzdos vietą ir žaibiškai grybšteli savo aštriais dantukais. Prieš tai jis būtinai palaižo numatytą kąsti vietą. Suprantama, jo auka net įtaria, kad po tokio švelnumo ženklo Pūkis galėtų įkąsti. Pūkio klastingumu įsitikina kiekvienas, apsilankęs mūsų namuose. Beje, šeškas kanda švelniai, nepraliedamas kraujo”, – aiškino Minvydas.

Kartą per savaitę Pūkis maudomas praustuvėje, po tekančio vandens srove. Jam būtinas ir „manikiūras” – trumpinami priekinių ir užpakalinių letenėlių nagai. Iš pradžių jam tai labai nepatikdavo – šeškutis kandžiodavo nagus karpančiojo rankas. Dabar jis prie to jau įpratęs.

Nemėgsta vienatvės

Pūkis, anot Mangirdo, prieraišus kaip šuo. Kai nėra šeimininko, susiranda vietą, kur laikomos kojinės, ir įsitaiso ant jų miegoti. Pūkiui, matyt, patinka lyginamų skalbinių kvapas – kai berniukų mama lygina skalbinius, šeškutis būtinai sukiojasi apie jos kojas. Gyvūnėlis labai nemėgsta likti vienas namuose, nes tuomet užrakinamas vienoje patalpoje. Joje nėra net šarpėjaus Taidos, kurią Pūkis mėgsta terorizuoti, puldinėdamas šunį iš visų pusių. Taida visokiais būdais stengiasi išvengti susitikimo su jam įkyrėjusiu Pūkiu, kuris šarpėjų susiranda visur: ant sofos, fotelio, laiptų ar kitoje šuniui prieinamoje vietoje

Virginija Skučaitė