Vadinti vaiką hiperaktyviu paskutiniuoju metu tapo savotiška mada. Strikinėja lauke mažylis, besigainiodamas baltasparnį drugelį, jau žiūrėk, mama, ir vadina jį hiperaktyviu. Arba, nemiega kūdikėlis pietų miego tiek, kiek rekomenduoja protingos knygos, jau žiūrėk, ir prilipdo jam etiketę – hiperaktyvus. Stop stop ir dar kartelį stop! Hiperaktyvumas yra diagnozė, įrašyta vaiko ligos istorijoje. Tai rimtas elgesio sutrikimas, kuris, deja, ne visada yra „išaugamas”. Patirtimi, auginant tokį „nepatogų” kitiems vaiką su mūsų žurnalu dalijasi Renata Skruolienė – tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, draugijos pirmininkė.
Aktyvuolis mamos pilve
Trys sūnūs ir dvi dukros – tai didžiausias vilnietės Renatos Skruolienės turtas. Ir vargas. Mat du vaikai iš penkių – hiperaktyvūs. Tiesa, diagnozė „Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas” patvirtinta tik vienam iš jų – keturiolikmečiui Eigirdui, o jaunėliui Eimantui tik įtariama.
Apie hiperaktyvumą iki šiol sklando daug mitų, vien todėl, kad tai palyginus naujas ir ne iki galo ištirtas psichikos sutrikimas. Hiperaktyvumas įtariamas, kai vaikui būdingi bent 8 iš žemiau išvardintų požymių, stebimi ne mažiau kaip pusė metų skirtingose aplinkose (pvz., darželyje ir namuose) ir bent vienas iš jų pastebėtas vaikui iki 7-erių metų:
• Vaikas dažnai plačiai gestikuliuoja rankomis, nenustygsta, rangosi kėdėje, judina kojas;
• Sunkiai išsėdi ilgesnį laiką, kai to reikalaujama;
• Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių;
• Nesilaiko taisyklių, nesusikaupia grupiniuose žaidimuose, sunkiai sulaukia savo eilės ir pan.;
• Atsako į klausimus tuoj pat, nelaukdamas klausimo pabaigos;
• Dažnai nebaigia pradėto darbo;
• Sunkiai sukaupia dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant;
• Nesugeba žaisti tyliai;
• Pernelyg daug kalba;
• Dažnai kišasi ir trukdo kitiems;
• Atrodo, kad neklauso ir negirdi, kas jiems sakoma;
• Dažnai pameta daiktus, nežino, kur jų ieškoti. Neretai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į galimas pasekmes.
Taip sako specialistai, na, o mūsų pašnekovė tokius vaikus apibūdina trumpai drūtai – „Jie netelpa savyje”. Neįtikėtina, bet dar besilaukdama Eigirdo moteris pastebėjo neįprastą jo judrumą. Mažylis buvo toks aktyvuolis, kad bumsėjo ir spardėsi mamos pilvelyje nuo ryto iki vakaro, neduodamas mamai pailsėti. „Labai dažnai hiperaktyvūs vaikai turi mitybos bėdų, pvz., nejaučia saiko valgydami. Naujagimis sūnus valgė tiek daug, kad bijojau dėl persivalgymo. Tokie vaikai labai „karšti”, viską daro labai greitai. Būdavo, sėdi maniškis ir rankų pirštais kažką beldžia, čiupinėja, nerimsta. Paimu už rankos, o jis pradeda sukiotis visu kūnu. Jie neturi ir gėdos ar baimės jausmo. Štai, eina Eigirdas per neužšalusią Nerį, tikrindamas, praeis, ar ne” – skaudžia patirtimi dalijasi Renata Skruolienė.
Prieš patvirtinant diagnozę, vilnietės sūnus buvo stebimas ir tiriamas Vaiko raidos centre. Neretai hiperaktyvūs vaikai gydomi psichotropiniais vaistais, tačiau Renata Skrolienė sako visada norėjusi apsieiti be jų, nes vartodamas vaistus, sūnus apsiblausdavo ir tapdavo viskam apatiškas.
Hiperaktyvumo priežastys:
• Paveldimumas;
• Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos;
• Nenuoseklus auklėjimas;
• Nuolatiniai barniai ir nesantaika šeimoje;
• Mitybos ypatumai. Dauguma hiperaktyvių vaikų turi sutrikusi žarnyną.
Svarbu:
• Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje auga hiperaktyvių vaikų, nėra. Manoma, kad pasaulyje jų yra apie 5 proc.;
• Keturis kartus dažniau hiperaktyvūs būna berniukai, negu mergaitės;
• Hiperaktyvumas paprastai išryškėja priešmokyklinukams, nors gali būti nustatomas ir 3-4 metų vaikams;
• Tik nedidelė dalis vaikų „išauga” šį sutrikimą;
• Hiperaktyvių vaikų tėvų draugijos veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje;
• Daugiau informacijos internete www. hiperaktyvumas.lietuvoje.info , vilniečiai gali kreiptis tel. 8 670 31546 arba el.paštu skrenata@one.lt.