Su įvairiais dainininkais dirbantis vadybininkas ir agentūros „Vox Maris” projektų vadovas Irmantas Karpis visą Lietuvą yra išmaišęs vežiodamas scenos žvaigždes į koncertus.
„Esu vežęs Iriną Saltykovą, nemažai žymių užsienio didžėjų, o su „Kosmo” ir Gintare išvažinėjome visą šalį. Sakoma, kad Lenkijoje keliai blogi, bet Lietuvoje dar ne tokių yra”, – sako I. Karpis.
Ar neteko paklysti važiuojant į koncertus atokiuose miesteliuose?
Pasiklystame dažnai. Kartą prie, berods, Vilkaviškio ieškojome kelio į Klaipėdą, žiūrime – jau nuorodos į kažkokius lenkiškus ar baltarusiškus kaimelius, nors sienos dar nebuvome kirtę… Paskui savo kelią suradome.
Kartą esu nuo autostrados nusukęs kažkur, ir net nepastebėjau. Tada važiavome iš Šiaulių net kelias valandas, nes buvo baisi pūga, kelio ženklai užpustyti. Šiaip nevairuoju išgėręs – nebent simboliškai, kai, pavyzdžiui, kelyje tenka sutikti Naujuosius metus. Du kartus taip yra tekę. O tada buvo Kalėdos ir mes trise išgėrėme du butelius „stoko”. Įpūtęs būčiau, jei policija būtų sustabdžiusi, bet tikriausiai net nebūčiau sustojęs – visiškai nieko nesimatė. Nuo kelio nenuvažiavome todėl, kad iš abiejų pusių buvo tokios pusnys, kad tai niekaip nebūtų buvę įmanoma. Taigi slinkau gal 30 km/h greičiu, man iš paskos – eilė automobilių. Nenorėjau būti pirmas, bandau pasitraukti į šoną, praleisti važiuojančius iš galo, o jie irgi pristabdo – nelenkia. Paskui pamačiau iš priekio atvažiuojančią „furą” ir paaiškėjo, kad esu jau nebe autostradoje. Apsisukau grįžti. Beje, du ar trys iš paskos važiavę automobiliai tada taip pat apsisuko.
Kai kurie dainininkai sako, jog važinėti žiemą po koncertus reikia vairuotojo profesionalo.
Aš ir nesu visai mėgėjas – vis dėlto vienuolika metų jau vairuoju. Esu ir vaikystėje ant tėvo kelių bandęs, bet tik po kiemą. Vairuoti visada norėjau – tikriausiai kaip ir kiekvienas paauglys. Beje, vairuotojo pažymėjimą gavau būdamas šešiolikos, nes tada dar buvo galima. Išmokau greitai, instruktorius suklysdavo daugiau nei aš. Vieną kartą degalinėje vietoje benzino jis pripylė dyzelino ir dar pradėjo šaukti ant manęs, kai mašina užgeso.
Beje, avarijoje yra žuvęs vienas mano draugas, ir nuo to laiko esu atsargus. Turėjau tik vieną avariją, bet ne dėl savo kaltės.
Jeigu ir ne pats vairuoju autostradoje, prašau, kad nelėktume greičiau nei 150 km/h.
Bet paspausti skubant į koncertus tenka?
Tenka. Būna, tiek dėl prastų kelio sąlygų vėluoji, kad atlikėjams tik atvykus reikia šokti į sceną. Net šunkeliais tenka lėkti kokiu 120 km/h greičiu ir galvoji, nuskrisi nuo kelio ar ne.
Bandote išsisukti, kai sustabdo policija?
Verkiame visada, aiškiname, kad skubame į koncertą. Ir kompaktus esame daliję. Dainininkai visada jų turi. Įdomiai vieną kartą buvo – policininkas prašė, kad Gintarė pasirašytų jam į pasą. Pasirašė.
O gerbėjai ant automobilio nepuola?
Kad pultų po ratais, tai ne. Žinoma, išvažiuoti po koncerto sunku, kai būna apgulę mašiną, bet važiuojant traukiasi. Vienas atvejis labai įsiminė. Tai buvo gal prieš kokius penkerius metus Panevėžyje, kai ten buvo tokia kriminogeninė situacija, kad po aštuntos vakaro mieste žmonių nepamatydavai. Mes su „Kosmo” važiavome koncertuoti į vieną Panevėžio mokyklą. Kol išvažiavome iš kiemo, du apsaugininkai su automatais bėgo šalia automobilio. Ir visa tai – po koncerto mokykloje… Dabar Panevėžyje jau nebe taip – gali ten nuvažiavęs mašiną kur nors palikti, ir nieko.
Neteko nukentėti nuo vagių?
Vienąkart dabartinę mano mazdą yra apvogę. Iki aparatūros nepriėjo – pavogė striukę ir kitus drabužius. Dėl striukės daužė langą. Ją buvau pirkęs užsienyje, niekada daugiau tokios nesu matęs, todėl labai jos gaila. Vis laukiu, kada pamatysiu žmogų su tokia. O tada, kai apvogė, iš pradžių galvojau, kad kas nors tai padarė iš keršto. Policija klausė, ar nieko nepavogė, o aš sakiau, kad lyg ir ne. Tik paskui važiuodamas statyti lango prisiminiau, kad ten buvo striukė ir kiti drabužiai. Policija turbūt manimi nepatikėjo.
Ar važiuojant automobilis nėra sugedęs?
Jei nuleidžia padangą, moku pakeisti. O tai, ką randi atidaręs variklio dangtį – man neįdomu. Būna, atsidaręs net galvoju, į kurį vamzdelį pilti langų valymo skystį. Man mašina – tik susisiekimo priemonė. Kitiems tai gal yra ir gyvenimo būdas, jie gali išardyti ir vėl sudėti automobilį, bet aš turiu ką veikti vietoje to, kad sėdėčiau garaže.
Automobilis kelyje nėra taip sugedęs, kad tektų jį palikti ir važiuoti autostopu.
Kartą Vilniuje po „Radiocentro” apdovanojimų važiuojant nukrito „glušakas” ir vilkosi iš paskos. Nežinau, kaip tai lietuviškai vadinama. Na, ne „glušakas”, o kažkoks gelžgalys. Išlipau prie vieno klubo, o Šmitas ir sako, kad žiežirbos iš mano mašinos eina – per visą Vilnių taip važiavau. Nulaužiau tą gelžgalį, ir viskas. Jeigu kas nors bilda, visada važiuoju į servisą.
Kokius automobilius mėgstate?
Man svarbu, kad mašina važiuotų ir būtų graži. Jei kam labai svarbu techniniai parametrai, tikriausiai turėtų pirkti mersedesą. Aš esu turėjęs „Volkswagen Passat”, „Opel Ascona”, „bulką”. Su ja buvo nutikusi kurioziška istorija. Įsigijau, užregistravau ją savo vardu, paskui dar du kartus važiavau į techninę apžiūrą, o kai sumaniau parduoti, paaiškėjo, kad mašina Vokietijoje vogta, ir ją iš manęs paėmė. Dabar turiu 1998-ųjų laidos „Mazda 323F”. Kai rinkausi mašiną, nenorėjau didelės. Pamačiau turguje tokią žydrą. Man labai patinka žydra spalva, bet tos mašinos neleido išbandyti. Paskui pamačiau tokią pat, tik žalią, tai jokios kitos ir nežiūrėjau. Tada tokių žalių dar buvo mažai, o dabar – jau pilna. Dabar jau norėčiau didesnės, bet rinkčiausi turbūt tik iš BMW ir kraislerio.