Viktoras Uspaskichas nesiliauja stebinęs. Prezidentui Valdui Adamkui išreiškus paramą premjerui Algirdui Brazauskui dėl Europos Sąjungos (ES) lėšų skirstymo, Darbo partijos lyderis pratrūko kaip dar nebuvome girdėję. Konfliktas kilo dėl pasiūlymo ES lėšų skirstymą patikėti socialdemokratų valdomai Finansų ministerijai, o ne „darbiečių” kontroliuojamai Ūkio ministerijai. Darbo partijos lyderis leido sau viešai šaipytis iš valstybės vadovo. Pirmiausia Uspaskichas pareiškė, kad ši sritis – ne prezidento, o vėliau pridūrė, kad tokius klausimus galima spręsti tik būnant koalicijos partneriu.
Su klaidomis lietuviškai kalbantis partijos lyderis ne pirmą kartą viešai tyčiojasi iš valstybės, jos vadovo. Akivaizdu, kad šįkart nužengta pernelyg toli: savo pagieža Uspaskichas griauna pasitikėjimą valstybės institucijomis, jos vadovu, menkina mūsų tautinį orumą. Kas jam davė tokią teisę?
Keista, kad tyli kitų partijų lyderiai, visuomenės veikėjai. Konservatorių lyderiui turbūt labiau rūpi uošvės, premjerui – žmonos reikalai, sostinės merui – savas kailis.
Išgirdęs prezidento nuomonę, Uspaskichas atsiprašė, tačiau čia pat vėl tyčiojosi iš valstybės vadovo, tik kitais žodžiais, žadėdamas „leisti pasinaudoti savo tribūna”.
Vienintelis, išdrįsęs įvertinti Darbo partijos lyderio elgesį, buvo politologas Lauras
Bielinis: „Jis turbūt neišgėręs, jis visuomet toks bus, jis neišsiblaivys. Girtas neišsiblaivo. Žmogų reikia auklėti, o Uspaskichą reikia labai auklėti, reikia mokyti jį nuo mažens, gal nuo pirmos-trečios klasės, kad jis pirmiausia parašytų savo vardą teisingai. Galbūt jis lotyniškų raidžių nemoka? Ar matėte jį skaitantį ar tuo labiau rašantį? Aš nemačiau”.
Tad jeigu partijai, kurios atstovas atvykęs pas prezidentą leidžia sau kramtyti gumą ir dergti koalicijos partnerius, ne gėda dėl tokio lyderio, jos reikalas. Partijoje juk yra ir daugiau kitų tautybių žmonių, kurie ir elgtis vaikystėje buvo išmokyti, ir taisyklingai kalbėti lietuviškai.
Globaliame pasaulyje valstybės turtingos kitų tautybių atstovų. Pasaulio istorijoje yra pavyzdžių, kaip ne vietos gyventojai, gerbę krašto papročius, tapdavo valstybių vadovais. XIX amžiuje britų vyriausybei vadovavo žydų tautybės Benjaminas Disraelis, gerbęs anglišką tvarką. Tačiau, jeigu svetimtautis, atvykęs į kitą kraštą, negerbia jo įstatymų, pareigūnų ir principų, reikia jam parodyti savo vietą.
Pradėjęs nuo pareiškimų, kuriuose vietos gyventojus vadino „tūpais”, vėliau įklimpęs į skandalą dėl diplomo ir dėl to ministro postą praradęs veikėjas stebina naujais išsišokimais. Musulmonai už dailininko, išniekinusio jų šventojo Mahometo atvaizdą karikatūrose, galvą siūlo 100 kg aukso. O mūsų tarytum jokie akibrokštai nepiktina.
Lietuvoje Uspaskichui atviri visi keliai – pradedant Prezidentūra ir baigiant savivaldybėmis. Gal vertėtų paskelbti moratoriumą tokiam asmeniui, kol išmoks kalbėti ir rašyti valstybine kalba, pramoks mandagaus elgesio taisyklių? Jeigu nebėra kitų būdų, gal viešas jo ignoravimas (įskaitant viešus renginius, susitikimus su institucijų ir žiniasklaidos atstovais) padėtų užpildyti auklėjimo spragas, kurių turėjo nelikti dar vaikystėje ir paauglystėje?