Ar tikrai Kauno miesto centre reikia „Akropolio” ir Sporto rūmų
Miestui tikrai reikia Sporto ir pramogų rūmų. Tam niekas nedrįstų prieštarauti, tik ar būtinai Nemuno saloje? Ar reikia pačiame Kauno centre „Akropolio”? Tikro akropolio reikia, bet ne skambiu pavadinimu pervadinto prekių sandėlio, šiuolaikinės gražiai nublizgintos daržinės ir dar Senamiesčio įtakos zonoje. Ar turi miesto valdžia, prieš priimdama tokio masto sprendimus, tartis su specialistais ir miesto visuomene? Tai savaime aišku, nes miestas statomas ne dabartinei liberalcentristų valdžiai, bet dabartiniams ir būsimiems Kauno gyventojams. Be to, netgi Europos Sąjunga reikalauja, kad visi statybos ir rekonstrukcijos projektai būtų suderinti su specialistais ir visuomene.
Intelektualų kreipimaisi liko be atsako
O kas darosi mūsų mieste? Visai neįsiklausoma nei į visuomenės, nei į specialistų nuomonę ne tik „Akropolio” ir Sporto ir pramogų rūmų statybos klausimais, bet ir dėl mokyklų reorganizavimo, švietimo įstaigų ir darželių pastatų ir jų priežiūros atidavimo koncesininkui, mokyklų valgyklų išnuomojimo.
Kauno socialdemokratai miesto Taryboje taip pat balsavo už Sporto rūmų statybą Nemuno saloje, nes iš dviejų blogybių buvo pasirinkta mažesnė – geriau Sporto rūmus statyti saloje, negu iš viso nestatyti. Tačiau visa bėda, kad valdančiajai daugumai nelabai rūpi Sporto rūmų statyba, ji tik imituoja darbą: tai koncesijai sąlygas ne visiems išsiunčia, tai koncesininko neranda, tai netikęs koncesininkas.
Dar 2005 metų kovą 60 intelektualų pasirašė kreipimąsi, kad miesto centre nebūtų statomas „Akropolis” (ten, kur buvo į bankrotą įstumtos „Kauno audinių” įmonės pastatai) su technikos ir architektūros „šedevru” – kelių aukštų garažais virš Karaliaus Mindaugo prospekto.
Tačiau garbingų, žinomų, didelę gyvenimo patirtį turinčių žmonių kreipimasis liko be atsako. Kas kad jį pasirašė Kauno miesto garbės pilietė Rūta Staliliūnaitė, chirurgas Vytautas Tiknius, Lietuvos kultūros premijos laureatė Sabina Martinaitytė, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, žymūs inžinieriai, medikai, istorikai, pedagogai.
Specialistų nuomonė niekam neįdomi
Ignoruota ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vlado Garasto, kuris yra apvažinėjęs vos ne pusę pasaulio ir matęs daugybę sporto rūmų, nuomonė, kad Nemuno sala sporto rūmų statybai – ne vieta. Nestatyti šioje vietoje tokio objekto reikalavo ir Lietuvos mokslų akademijos narys, Švedijos karališkosios žemės ir miškų mokslo akademijos narys prof. hab. dr. Leonardas Kairiūkštis, Lietuvos MA narys prof. hab. dr. Juozas Burneikis (dabar jau miręs), prof. hab. dr. Aloyzas Dirsė, prof. hab. dr. Mečislovas Vaičys, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos pirmininkas Alvydas Žičkus ir dar daug turinčių didelę patirtį miesto statybose specialistų.
Jų teigimu, statant šiuolaikinius miestus, paprastai siekiama atverti upių pakrantes miesto gyventojams, sustiprinti jų gamtinį potencialą, o Kaune užsimota tai sunaikinti. Perkraunant miestų centrus neapgalvotais statiniais nustoja veikę tradiciniai susiklostę funkciniai ryšiai, iškyla neišsprendžiamų problemų grandinė. Turbūt niekam ne paslaptis, jog stambius kompleksus, sutraukiančius daugybę žmonių ir automobilių, geriausia statyti ne miesto centre, o užmiestyje. Tačiau Kauno valdžia, atrodo, viską mato kitaip.
Liaupsės ir gąsdinimai
Tuo tarpu Savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja, praėjusią kadenciją buvusi Seimo narė Jūratė Matekonienė kažkodėl liaupsina šių rūmų statybą centre. Jos devizas „Ne emocijos ar patriotizmas turėtų lemti galutinį sprendimą, kur statyti Kauno sporto rūmus” iš esmės yra teisingas. Bet jis praranda prasmę, nes toliau jau prasideda šantažas: „Ta galimybė bus prarasta visiems laikams” – suprask, jei čia, saloje, nebus statomi sporto pramogų rūmai, tada iš Europos Sąjungos lėšų negausime. Tai gąsdinimo politika. Miesto Tarybos posėdžiuose liberalcentristų vadovai sprendimui priimti naudoja tą pačią metodiką: jeigu šiandieną nespėsime, rytoj jau bus per vėlu. Tačiau yra ir kitas posakis: mokytis ir namo grįžti niekad nevėlu, taip pat ir pakeisti miesto Tarybos sprendimą. Pasirodo, šiomis statybomis siekiama ne tik pinigų, bet ir garbės. J.Matekonienė teigia: „… miesto vadovai, statytojai, visi, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisijungs prie projekto realizavimo, įeis ne tik į Kauno istoriją”. Švelniai tariant, įdomus teiginys.
Argumentai – neįtikinami
Teigiama, kad iki 2007 metų būtina pastatyti Sporto ir pramogų rūmus, o jeigu nebus tai nebus padaryta, „Žalgiriui” leista toliau žaisti Eurolygoje. Be to, tikinama, kad Europos miestai sporto bei pramogų rūmus, didžiulius prekybos centrus stato centruose. Tačiau tai – visiškas melas. Nereikia pasakoti nesąmonių, kad į sporto varžybas, ir ypač į koncertus gyventojai iš Dainavos rajono (ten gyvena apie 120000 gyventojų) eis pėsti ar važiuos troleibusais, kad po koncerto ar sporto varžybų lankytojai žingsniuos po Laisvės alėją ir Vilniaus gatves. Sekama pasaka, kad pagausėjus transporto, miesto centre nebus viršytos leistinos užterštumo normos. Tik didžiausias naivuolis tuo galėtų patikėti. Piko valandomis transporto čia padidės 7- 8 kartus.
Pagaliau ar liberalcentristai imasi atsakomybės, jei koncerto ar varžybų metu grius Hidroelektrinės užtvanka? Juk yra apskaičiuota, kad 9 metrų banga salą pasieks per 10 minučių. Kada ir kaip bus išgelbėti žmonės?
Geriausia Nemuno saloje būtų įrengti parką su įvairiausiais vandens atrakcionais, vandens baseinais, atviru karšto vandens baseinu žiemą. Prieš kelis dešimtmečius čia buvo pliažas, kuriame laisvalaikį leido miesto centrinės dalies gyventojai. O kodėl dabar jo neatgaivinus? Juk Nemuno vanduo švarėja. Vilnius net palmes pasodino ir smėlio atvežė kur kas skurdesniam gamtine prasme pliažui. Kaune reikės gyventi mums patiems ir mūsų vaikams, tad padėkime valdžiai susivokti, kad nebūtų daromos nepataisomos klaidos.