Perskaičius leidinį „Dingo kaip rūkas”, ir „runkeliui” tapo aišku, kad Lietuvos laivai svetur iškeliavo ne be aukščiausios valdžios pritarimo.
Leidinyje nerasime ypatingų išvadų apie prašapusį žvejybos laivyną. Tačiau į vieną knygą surinkti įvairių laikraščių žurnalistų straipsniai apie 1991 – 2005 metais vykusius laivynų privatizavimo procesus ir keletas paskelbtų dokumentų liudija, kad iššvaistytas milijardinis turtas galėjo būti panaudotas ne saujelės „gudručių”, o krašto žmonių gerovei.
1993 metų vasario 10 dienos duomenimis, Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra” buvo 127 laivai, 1998 – aisiais liko tik du.
Dar akivaizdžiau, kaip nyko žuvies pramonė, matyti iš skaičių apie darbuotojų masišką atleidimą. Nuo 1992 iki 1997 metų „Jūros” žvejybos laivyno įmonėje buvo atleista daugiau kaip 10 tūkstančių darbuotojų. Daugelis jų, ypač vyresnio amžiaus žmonės, netekus laivų, krante nebegalėjo rasti nei darbo, nei pragyvenimo šaltinio.
Būta ar nebūta?
Sausa dokumentine kalba knygoje pateikta 1996 metų valstybės kontrolės revizijos ataskaita – negailestinga. Jos pagrindu keltos baudžiamosios bylos. Kaip teigia leidinio sudarytojas Romas Tijūnėlis, „Jūrą” sužlugdžiusiems baudžiamosios bylos iškeltos, kaltinimai ir kaltinamosios išvados pateikti, valstybės kontrolierių aktai surašyti, teismai įvyko. Tačiau niekas nebuvo nuteistas. Ką po to kaltinti – ar buvusius „Jūros” darbuotojus, ar prokurorus, kad jų išvadose nepakako argumentų, įrodančių nusikaltimus, ar teisėjus, kurie niekaip negalėjo priimti galutinio sprendimo? Nusikaltimo faktai buvo, bet nusikaltimo lyg ir nėra.
Įtaigiausia dalis – publikacijos
Be „Jūros” žlugimo, knygoje sudėtuose straipsniuose atspindėti ir Klaipėdos transporto laivyno, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo vingiai. Ypač akivaizdžiai apie laivyno skuboto privatizavimo nepataisomą žalą liudija šviesaus atminimo Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko išeivijoje mokslų daktaro Povilo Almio Mažeikos straipsniai „Jei būtų premijos už kvailumą, jas laimėtų Lietuvos švaistytojai”, „Laiškas visiems, susirūpinusiems laivyno likimu”.
Knygoje išspausdinti jūrinės visuomenės atstovų laiškai Lietuvos Respublikos Prezidentui bei pareiškimai dėl skuboto laivynų privatizavimo pasekmių. Profesionaliai, dalykiškai situaciją „Ar Lietuvai reikalingas savas jūrų laivynas” analizuoja Lietuvos jūreivystės kolegijos direktorius Viktoras Senčila. Apie gresiantį pavojų dėl išparduotų laivų straipsnyje „Nėra jūrų valstybės, jeigu ji neturi savo nacionalinio laivyno ir savo jūrininkų” įspėja Klaipėdos universiteto profesorius Vytautas Smailys.
Knygą „Dingo kaip rūkas” turėtų perskaityti ir parlamentaras, ir ministras, ir jūrininkas bei jo likimą tvarkantis jūroje kojų nesušlapęs valdininkas. Deja, leidinio nenusipirksite ir neįsigysite jokiame knygyne. Jis išleistas vos kelių šimtų egzempliorių tiražu už Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) paaukotas lėšas ir jau išdalintas. Ar bus išleistas pakartotinai, sudarytojas nežino. Nebėra laivų, nebereikia ir žinių, kaip jie dingo?