Kaune dislokuotos garsiosios 7-osios TSRS oro desanto divizijos vado pavaduotojo žmona pirmą kartą prakalbo apie savo gyvenimo užkulisius
Buvęs elitinės TSRS 7-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas, dabar atsargos pulkininkas Antonas Bratikas po trejų metų grįžo į Lietuvą. Paskutinę sausio dieną atšventė savo 60-metį ir po ilgos pertraukos pamatė žmoną, vaikus, anūką.
„Taip gyvename jau dvylika metų. Pasimatome kartą per metus, du ir vėl išsiskiriame. Aš – Kaune, jis – Rusijoje, – nelinksmai kalbėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Vaclovo Biržiškos skaityklos vedėja Laimutė Bratikienė. – Jau žinau, kas yra perskeltas dangus, tačiau mes pasirinkome tokį likimą. Tiesa, dar dveji treji metai, ir šventė sugrįš – būsime kartu”.
Likimo ironija
Kai 1993 metų gegužės mėnesį Antonui teko išsiskirti su šeima, Bratikai neįsivaizdavo, kad ši pertrauka bus tokia kankinančiai ilga.
„Galvojome, kad tai bus tik 2-3 metai, – atsiduso moteris. – Vyras baigs tarnybą, išeis į pensiją”.
Kažkada L.Bratikienė net nesvajojo, kad galės pamatyti Rusijos prezidento Boriso Jelcino vilą, važinėtis tuometinio TSRS gynybos ministro, dabar įtakingo turtuolio Pavelo Gračiovo „Mercedes”, ilsėtis jo vasaros rezidencijoje ir jo šeimą vaišinti pamėgtais lietuviškais didžkukuliais.
Kodėl kaunietė nevažiavo kartu su vyru į Rusiją, kaip tuomet padarė ne vieno kariškio žmona? Atsidususi L.Bratikienė prisipažino, kad negalėjo palikti Lietuvos: „Augo du vaikai. Kur Rusijoje dukrai būtume radę lietuvių mokyklą? Kartu nutarėme, kad geriau aukotųsi vienas dėl trijų nei trys dėl vieno”.
Pulkininko Antono Bratiko sūnus – televizijos laidos „Karys” vedėjas Laimis Bratikas tvirtino, kad jam, jau kūrusiam savo gyvenimą, buvo lengviau nei mamai: „Likimo ironija, tėtis paaukojo karjerą dėl šeimos, atsisakė vykti į Maskvą, kur galėjo tapti generolu, padaryti įspūdingą karjerą, tačiau vėliau buvo priverstas išvykti prie Juodosios jūros į Anapą ir ilgai gyventi be šeimos”.
Pamestas žiedas ne visada pranašauja skyrybas
Laimutė neslėpė, kad buvo daug pažįstamų, kurie nesuprato tokio gyvenimo: „Sulaukiau ir apkalbų. Tačiau esu įsitikinusi, kad mes artimesni už daugelį šeimų, kurios gyvena po vienu stogu”.
Išgirdusi tiesų klausimą, kodėl neišsiskyrė su kariškiu vyru, moteris nenustebo ir atsakė iškart: „O kodėl taip turėčiau elgtis? Apie tai mes net negalvojome. Be to, esame ir būsime kartu! Nors ne viena šeima tuomet ar vėliau išsiskyrė”.
Atsargos pulkininko žmona prisiminė ir vieną blogą ženklą. Praėjus metams po jų sutuoktuvių, dirbdamas darže, Antonas pametė vestuvinį žiedą. Kelias dienas šliaužioję keliais vestuvinio žiedo, deja, taip ir nerado.
„Antrojo pirkti nenorėjome, nes šis vienintelis – tikras, – įsitikinusi 54 metų moteris. – Pažįstami prognozavo, kad tai blogas ženklas ir skyrybos ne už kalnų. Kartą vieni pažįstami vyro paklausė, kodėl jis be žiedo? Atsakiau, kad esu suvalkietė ir šią savaitę žiedą nešioju aš”.
Buvo tarp dviejų barikadų
Kalvarijoje augusi moteris neslėpė, kad jai visuomet patiko šviesiaplaukiai, mėlynakiai vyrai. Tačiau širdį pavergė juodaplaukis, rudakis ukrainietis.
„Susipažinom, kaip tuomet dažnai būdavo, – šokiuose, draugavome dvejus metus, – šypsojosi ir atrodė nieko nematydama aplink kalbėjo moteris. – Jis puikus vyras, tėvas. Ir labai geros širdies. Ne vienas lietuvis jam dėkingas, kad neišvyko dirbti į Černobylį ar tarnauti tolimajame Sachaline ir liko tėvynėje”.
Atsiduso prisiminusi vyro tėviškę Ukrainoje, Poltavos srityje – Velykoje Bagačka: „Gaila, kad į paskutinę kelionę neišlydėjome vyro tėvų… Bet tas vietas artimiausiu metu būtinai aplankysime. Ten – nuostabu! Vienos gražiausių Ukrainos vietų, netoliese gimė garsūs Gogolio, Gorkio kūriniai”.
Tačiau klausimai apie sausio 13-osios įvykius L.Bratikienei smigo kaip peiliai.
„Esu visa širdimi lietuvė, – po pauzės kalbėjo moteris. – Vyras taip pat puikiai supranta ir myli lietuvius. Be to, jis ukrainietis. Tačiau negalėjau visko laisvai kalbėti, nenorėjau kompromituoti vyro. O ašarų buvo daug, nes buvome tarp dviejų ugnių”.
„Per Sausio įvykius buvo labai keista, nes buvau tarsi dviejose barikadų pusėse: aš su kolegomis įsiliejau į Kauno televizijos redakcijos kolektyvą, o grįžęs namo rasdavau tėtį, saugomą dviejų ginkluotų kareivių. Bandydavau iškvosti tėtį, kada puls televiziją, kokie karių ketinimai, – neįprastą situaciją prisiminė pulkininko sūnus Laimis Bratikas. – Tėtis nepasakojo detalių, tikino, kad viskas bus gerai. Redakciją užėmė ankstų rytą be didelio triukšmo ir kraujo. Leido išsinešti ir daiktus, ir televizijos techniką”.
Sausio 13-osios naktį pramiegojo
Lemtingomis Lietuvai rugpjūčio pučo dienomis elitinės desanto divizijos vado pavaduotojas A.Bratikas, prisiminė jo žmona, parai buvo dingęs. Paskambino ir pasakė vieną žodį: „Esu gyvas”.
Po to Antonas atvyko prie namų, lydimas dviejų civiliai persirengusių vyrų, kurie palydėjo iki pat buto durų. Pasiėmė būtiniausius higienos reikmenis ir dingo.
„Žinojau vieną svarbų dalyką – jo ginklas neiššovė ir nebūtų iššovęs, – tvirtai įsitikinusi pulkininko žmona. – O Sausio 13-osios naktį jis pramiegojo. Bandžiau kelti, prabudo, jo akys žiūrėjo viena į kitą. Galutinai prasiblaivęs paaiškino: taip reikėjo, ir daugiau nieko nesakė”.
Beje, apie pulkininką Antoną Bratiką rusai kariškiai, norėdami įgelti, sakydavo: „V ruskoj šapkie ty balšoj, no s litovskoju dušoi” (Tu – su didele rusiška kepure, bet lietuviška širdimi).
Sakydavo ir kitaip: protingi važiuodavo dirbti į Maskvą, o kvailiai – į Kauną. Maskvoje, kur kvietė nekart, būtų gavęs generolo antpečius.
„Geriau ratuotas pulkininkas Kaune, nei pėsčias generolas Maskvoje”, – atkirsdavo A.Bratikas.
Važinėjo Pavelo Gračiovo „Mercedes”
L.Bratikienė pamena, kai 1993 metų gegužės 15 dieną pulkininko A.Bratiko kabinete Kaune, Gedimino gatvėje, sėdėjo tuometinis krašto apsaugos ministras A.Butkevičius, Rusijos gynybos ministras P.Gračiovas ir A.Bratikas.
„Aš pats nežinau, kiek šioje vietoje išsilaikysiu”, – Laimutė persakė A.Butkevičiaus žodžius, kai jo P.Gračiovas, beje, Rusijoje vadinamas Paška Mersedes, pasiteiravo: „Ar Lietuvai nereikia profesionalių karininkų?”
L.Bratikienė teigė, kad beveik kiekvienais metais vasarą aplanko Anapą, kur gyvena vyras. Ilgai važinėjusi ir tik prieš porą mėnesių pardavusi žiguliuką, kuris vienu metu, keičiantis pinigams, buvo įkainuotas 8 doleriais, L.Bratikienė ten persėda į atsargos pulkininko, dabar verslininko A.Bratiko „Mitsubishi Pajero”.
„Ilsėjomės ir Sočyje, buvusioje Jelcino, po to Gračiovo vasaros rezidencijoje, – nenorom prisipažino L.Bratikienė. – Buvo situacijų, kai vakare eidami iš vilos privalėjome peržengti kai kurias vielytes, teko važinėtis ir Pavelo Gračiovu „Mercedes”. Mačiau, kai jį plaukiojantį upėje lydėdavo du profesionalūs plaukikai. Beje, Gračiovas labai mylėjo savo žmoną Liubą ir kitų karininkų mylimosios jai pavydėjo vyro dėmesio”.
Oro balionas užstrigo tarpeklyje
Kaip ją sutikdavo Anapoje, atvykstančią iš Lietuvos? Vyras prašydavo atvežti juodos lietuviškos duonos, dešros ir lašinukų. Daugelis sutikdavo šiltai, prisipažino, kad Rusijoje turėjo iškęsti vietos gyventojų nepasitenkinimą.
„Juk vietiniai laukė butų, darbo, o visa tai skirta buvo atvykėliams, – teigė pulkininko žmona. – Ten sužinojau, kad mirė ilgai Kaune dirbusi puiki Onkologijos ligoninės skyriaus vedėja Nadežda Čarikova. Išgydžiusi daugybę žmonių, viltimi vadinta moteris mirė… nuo onkologinės ligos”.
Kita jos artima pažįstama, Novorosijske gyvenanti medicinos sesuo Valentina, dar gyva. Laimutė neslėpė, kad pašiurpę jie klausydavo jos pasakojimo apie niūrią 1986 metų tragediją, kai Juodojoje jūroje nuskendo laivas „Admirolas Nachimovas”. Tuomet žuvo šimtai, o išsigelbėjo labai mažai žmonių. Ta mažoji dalis žmonių, įkritusių į vandenį rizikavo plaukti į tamsą, o didžioji dalis plaukė į juos suklaidinusio švyturio šviesą: paaiškėjo, kad iki kranto tebuvo likę apie 300 metrų, o link švyturio – keli kilometrai.
„Su kitomis medicinos sesutėmis krante skubiai padėjome sužeistiesiems, rinkome žuvusiuosius ar jų kūno dalis tik po dozės „raminamųjų” – pusės stiklinės degtinės”, – apsiniaukusiu veidu pasakojo Valentina.
Paprašyta prisiminti, ką nors linksmesnio, Laimutė nusijuokė: „Kartą mano vyras išskrido oro balionu su pilotu ir dingo. Jų ilgai ieškojo. Rado įstrigusius tarpeklyje tarp uolų ir garsiai kvatojančius”.
Kita situacija subtilesnė. Po medžioklės Lietuvoje su draugais pulkininkas A.Bratikas grįžo naktį į butą Kaune šiek tiek „apšilęs”. Buvo susižeidęs minkštą vietą, nes atsisėdo ant aštrios šakos. Naktį, nenorėdamas kelti žmonos, vyras nutarė skaudančią vietą dezinfekuoti. Ryte prabudusios žmona ir dukra kvatojosi iš visos širdies: ant veidrodžio kryželiu buvo užklijuoti du pleistro gabaliukai…
Didžiausias siurprizas – nemaloniausias
„Aš labai myliu knygas, – užsisvajojo jau 35 metus bibliotekoje dirbanti ir iki 1990 metų rugsėjo mėnesio buvusi Politinio švietimo namų bibliotekos vedėja. – Pamenu, kai, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, norėjo „išparceliuoti” Politinio švietimo namų bibliotekos „aukso fondą”. Atėjo solidūs žinomi žmonės ir jau rengėsi dalytis. Buvau atsakinga už bibliotekos fondo perdavimą naujajam šeimininkui – VDU, todėl patariau susėsti abiem suinteresuotoms pusėms ir pasidalyti”.
Moteris tikino, kad jos politika visada buvo šeima ir jai mielesnis užsiėmimas – įdomių frazių bei posakių rinkimas. Moteris jų surinko penkis storus sąsiuvinius.
„Gražūs būna tik kūdikiai ir saulėlydžiai, o Tu tiesiog nuostabi…” „Kuo labiau pažįstu vyrus, tuo labiau man patinka arkliai. Jie niekada nemeluoja…” „Meilė – tai vakarienė prie žvakių šviesos, kai nėra nei žvakių, nei vakarienės”, – pirmas pasitaikiusias frazes rinko moteris.
Baigiantis pokalbiui paprašyta papasakoti apie didžiausią gyvenimo siurprizą moteris apsiniaukė: „Gerų buvo daug, bet didžiausias, deja, buvo nemaloniausias… Kai 15 metų darbo universitete išvakarėse darbdavys įteikė įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą”.
Bet tai – jau kita istorija…
Darius Sėlenis