Naujagimiai, sužinoję apie jiems skiriamus tėvų įpareigojimus, turėtų pašiurpti iš baimės.
Tik nusprendę turėti vaiką, suaugusieji jau programuoja jo ateitį. Pokalbiais ar mintimis reiškia savo būsimas nuostatas ir sprendimus. Vaikui gimus, tų nuostatų dažniausia griežtai laikomasi, atžalą stengiamasi auklėti pagal geriausią programą. Tačiau ar vaikai už tai padėkos?
Patirtis – turtas
Augantis žmogus kažkurį laiką, o gal ir visą gyvenimą vykdo tą programą, kurią jam įkalė į galvą jo gimdytojai. Tokia informacija anksti jį pasiekia per motinos ląsteles.
Laimingi tie vaikai, kurių mamos dėl didelio užimtumo ar tiesiog nenoro žvalgytis į palikuonių perspektyvą nesuplanavo pastarųjų gyvenimo. Tokie vaikai patys kuria savo karmą. Žinoma, šie vaikai gali gyvenime padaryti daugiau klaidų, nei tie, kurie yra nuolat „reguliuojami”. Tačiau jie lengviau susidoros su gyvenimo sunkumais. Jų patirtis – didelis turtas, ypač, jei gyvi įgimti žmogiškieji „stabdžiai”, neleidžiantys gyvenime pavojingai nuslysti.
Giminės tęsėjas
Tai populiariausios programos pavadinimas. Suaugusieji ją sugalvojo todėl, kad bijo mirties. Toks vaikas gyvena ne tik savo gyvenimą – jis nuolat jaučia savo pirmtakų „globą”. Stebint kasdienes paprasto žmogaus gyvenimo problemas, galima atsekti, iš kurio pirmtako žmogus jas perėmė.
Augantis ar jau suaugęs žmogus gali pakartoti savo senelio bei prosenelės problemas. Giminės tęsėjas ant savo pečių neša sunkią naštą, kurią jam užkrauna giminė. Ją siejanti gija prasideda toli praeityje ir nusitęsia į ateinančias kartas. Naštos dydis priklauso ir nuo šeimos, tautos tradicijų. Kai kuriose šeimose, tautose giminės tęsėjo vaidmuo taip sureikšminamas, kad toks asmuo gyvenime pradeda save labai vertinti, tikėtis kažko ypatingo iš savo ateities. Dėl to jam kyla problemų bendraujant su bendraamžiais. Jis net nesąmoningai pradeda tikėtis, reikalauti išskirtinio dėmesio, teisių.
Gyvena svajonėmis
Neišsipildžiusių vilčių aukos. Tyrimai rodo, jog tokiomis aukomis dažniausiai tampa vienišų motinų vaikai. Taip atsitinka todėl, kad šie vaikai gyvena savo motinų neišsipildžiusiomis svajonėmis. Savo gyvenimo tokie žmonės tarsi neturi, jį nustelbia motinos fantazijos. Juolab kad motina, viena augindama vaiką, stengiasi kompensuoti jam tėvo nebuvimą, specialiai piešia jo gyvenimą kuo gražesnėmis spalvomis.
Tokia įtaiga turi nemažai įtakos: dažniausiai šie vaikai užauga išlepinti, reikalauja, kad visi jiems pataikautų, nes jie taip įprato nuo pat kūdikystės. Tačiau gyvenimas šiems žmonėms dažnai atgręžia kitą pusę – stipri motinos įtaka pažeidžia jų pasitikėjimą savimi.
Motinos fantazijoms neišsipildžius, gyvenime jie pasimeta, nemoka prisitaikyti, rasti savo kelią. O tai atsiliepia žmogaus psichikai. Kartais tokie vaikai pradeda konfliktuoti su motinomis, ima neigti viską, kas jam sakoma, neretai anksti išeina iš namų, bando gyventi savo gyvenimą. Deja, dažnai nesėkmingą, nes „tobulybės įsikūnijimo programa”, įteigta motinos, ir toliau vairuoja jį nerealiems užmojams, trukdo įvertinti savo jėgas.
Vaikas pririša
Gyvenime labai dažnai moterys gimdo vaiką, kad jų nepaliktų mylimasis. Tokie vaikai – lyg antrankiai kaliniui. Bet juk ir kaliniai kartais pabėga iš kalėjimo. O vaikai tarytum gaudo tėvų žodį, mintį, įsijaučia į jų gyvenimo būdą. Jų charakteryje ryškėja priekabumas, o programoje – principas „laikyti iki paskutinio”.
Sprendžiant reikalus, jie užsispyrę ir atkaklūs. Blogai, kad tokie vaikai auga lyg motinos ramybės garantas, jų „koziris” kritiškose šeimos situacijose. Vaikai tą savo vaidmenį anksti supranta. Juk tėvai savo santykių nuo vaikų paslėpti nepajėgia. O jei šeima išsiskiria, – vaikui dar blogiau, nes tada ant jo užgriūna lyg ir kaltė.
Ir užaugęs toks žmogus negali atsikratyti minties apie gyvenimo beprasmybę, ilgai ieško jame savo vietos ir vaidmens. Jo charakteryje užsifiksavęs priekabumas, žiūrėjimas sau naudos trukdo normaliai bendrauti su žmonėmis, įsigyti tikrų draugų, nes paprastai tokie bruožai greitai pastebimi ir nemėgstami.
Rūpinasi „lėle”
Kai kurių moterų požiūris į gyvenimą, kad ir kokio amžiaus jos būtų, keičiasi labai nežymiai. Tokioms mamoms gimsta ne vaikai, o „lėlės”. Jie visuomet išpuošti, ryškiai rengiami, nes turi būti pastebėti, išsiskirti iš kitų.
„Lėlę” mama visur tampo su savimi. Jos tikslas – rodyti savo vaiką. Bet mamą labai erzina, jei vaikas parodo bent kokį savarankiškumą, kuris neįeina į jos „žaidimą”. Tokių vaikų gyvenimas sunkus, nes motina jį laiko lyg žaislu, negyvu daiktu. Jis gauna tik tai, ko nori motina. Užauga nesavarankiški, neryžtingi, nesąmoningai ieško, kas juos už rankos vedžiotų.
Užauga karjeristai
„Motinos pareigos” programa vaikui – labiausiai nevykusi. Mama jį pagimdo ir pradeda vykdyti savo pareigą. Būtinai veda vaiką į darželį, į mokyklą, į universitetą. Paskui tėvai ilsisi, atlikę savo pareigą.
Bet jų vaikas visą gyvenimą atsiskaitinėja prieš visuomenę. Vykdydamas savo pareigas jis siekia būti pastebėtas už uolumą, pasiekimus. Iš tokių vaikų išauga geri karjeristai, tačiau, deja, patys sau jie nepriklauso. Jiems svarbiau, ką žmonės apie juos sako. Gimusieji pagal „motinos pareigos programą” – ribotų stereotipų vergai, siauro mąstymo žmonės.
Laikas čia paminėtų procesų visai neveikia. Gal kiek kinta tik programos forma, bet jų esmė išlieka.
Pagal psichologo Jurijaus Ryžovo tyrimus parengė Vetusta Prišmantienė