Po 1917 metų spalio perversmo Petrograde kairiesiems prijaučiantis rašytojas Johnas Reedas parašė knygą „Dešimt dienų, kuriuos sukrėtė pasaulį”. Jei rašytojas būtų gyvas ir atvyktų į Telšius, šiandien jis drąsiai galėtų imtis naujo veikalo – „Dešimt dienų, kurios Lietuvą priartino prie Rusijos”. Iki šiol buvome įpratę manyti, jog tik Rusijoje įmanoma, kad per speigus pokšėtų ne tvoros, o suledėję daugiabučių radiatoriai. Mėgaudamiesi ekonomikos augimo statistika užmiršome, kad naujų Lietuvos dangoraižių, ermitažų ir babilonų šešėlyje stūkso ir šimtai aplaupytų mūsų šalies daugiabučių, kuriuose tebetarpsta nepatikima sovietinė šildymo sistema.
Šiluminės trasos gedimas penktadienio popietę Telšiuose iš pradžių niekam neatrodė nelaimė. Per pietus Žemaitijos sostinės katilinės darbininkai pastebėjo, jog į miestą nusidriekusioje šiluminėje magistralėje krinta vandens slėgis. Vyrai nedelsdami išskubėjo ieškoti, kur pratrūkęs vamzdis. Kuo ne kiaulystės dėsnis – šilumą miestui penktus metus tiekiančios bendrovės „Litesko” filialo Telšiuose vadovas Vytautas Milašius rudenį didžiavosi, kad mieste pakeista net apie pusę šilumos magistralės vamzdžių, o vamzdis ėmė ir prakiuro kaip tik toje vietoje, kur suremontuoti nesuspėta.
Vakarų šalyse šilumos vamzdžio trūkio vietą parodo davikliai. Mūsų meistrai dar dirba pagal patikrintą sovietinę metodiką – sulindę į požeminius šulinius, atidžiai įsiklausydami, kur šnypščia garas. Santechnikai greitai nustatė, kad avarija ištikusi trasoje visai netoli katilinės. Išjungę katilus darbininkai suskubo atkasti gelžbetonio lovio, kurio viduje driekiasi trūkusi magistralė.
Tądien per 15 tūkstančių telšiškių, gyvenančių 215-oje daugiabučių, pajutę, kad butuose radiatoriai atšalo, sunerimo. Nešildomos liko ir didžioji dalis miesto įstaigų.
„Smulkios šilumos tinklų avarijos Lietuvoje – ne naujiena, – „Ekstrai” tada dar ramiai kalbėjo Džiugo gatvėje 3 esančio bendrabučio komendantas Aleksandras Bielskis. – Su žmona šilčiau apsirengėme ir ėmėme laukti”.
Niekas dar nežinojo, kad iš tikrųjų miestą ištiko baisi bėda. Kol atkastas trūkęs vamzdis buvo suvirintas, jame likęs vanduo akimirksniu užšalo – juk toks šaltis. Lietuvos miestų katilinės seniai automatizuotos, jų mechanizmai termofikacinio vandens katilus kaitina pagal lauko temperatūrą. Dėl spiginančio 25 laipsnių šalčio iš katilinės į sutvarkytą magistralę plūstelėjo net 120 laipsnių vanduo. Didelio slėgio karščiui tvoskus į apledėjusį metalą, dėl milžiniško temperatūros skirtumo geležis neišlaikė, vamzdis trūko kitoje trasos vietoje, o netrukus – ir vienoje magistralės atšakų.
Supratus, kad išplitusiai avarijai likviduoti prireiks mažiausiai paros, savivaldybėje nedelsiant sureaguota – iš įvairių tarnybų specialistų suburiamas ekstremalių situacijų valdymo centras.
Pirmasis akibrokštas centro darbuotojų laukia tą patį vakarą – paprašius vienos radijo stočių pranešti žmonėms apie avariją ir kada ji bus likviduota, radijo stoties darbuotojai atsisako tai padaryti net už pinigus. Tik grasinimas atimti licenciją priverčia žiniasklaidininkus atsikvošėti. Į miesto ligoninę bei internato bendrabutį evakuojami senelių bei vaikų namų gyventojai – iš viso per pusšimtį piliečių. Tačiau bene patys pirmieji išvežami 7 suimtieji. Telšių policijos viršininkas Sauginas Laurušonis įsako juos skubiai vežti į Mažeikius, kol suimtieji neapipylė Žmogaus teisių teismo Strasbūre skundais.
Mums jau pažįstamas komendantas A.Bielskis, kaip ir dauguma telšiškių, iš televizijos išgirsta, jog trasoje – rimta avarija, kuri bus likviduota per parą. Jis su žmona Danute, kaip ir visi šąlantys telšiškiai, užkuria dujinę viryklę. Telšių mero Vytauto Urbanavičiaus bute irgi šalta, tačiau meras beveik visą naktį praleidžia savivaldybėje, kuri taip pat likusi nešildoma.
Per naktį be miego kasę ir virinę darbininkai šeštadienį 6 val. ryto baigia trasos remontą. Paleidus iš katilinės šilumą paaiškėja, jog net pusšimčio pastatų ji nepasiekia. Po specialistų pranešimo ekstremalių situacijų valdymo centre stoja nejauki tyla – kol buvo remontuojama trasa, radiatorių įvaduose likęs vanduo sušalo į ledą, susproginėjo tūkstančiai vamzdžių bei radiatorių sekcijų!
„Litesko” atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas „Ekstrai” teigia, jog dar penktadienio popietę po namus buvo išsiuntinėti specialistai, privalėję iš pastatų šildymo sistemų išleisti vandenį. A.Bielskis sako savo bendrabutyje pirmuosius meistrus regėjęs tik po to, kai stovuose bei radiatoriuose vanduo jau buvo virtęs ledu.
Skubiai iš kitų miestų komandiruojama per šimtą darbininkų, jie net neapgyvendinti puola gelbėti užšalusių namų. Keliolikoje mažiau apšarmojusių daugiabučių, kurių radiatoriai sveiki, per vargus pavyksta ledą vamzdžiuose ištirpdyti, tačiau dviejose mokyklose, senelių namuose bei keliolikoje daugiaaukščių reikia išjungti radiatorius bei lopyti vamzdžius.
Sekmadienį ir pirmadienį situacija beveik nesikeičia. Keliolikoje pastatų radiatoriai vos drungni, nesuspėję sušildyti kambario, žiūrėk, jie ir vėl lediniai. Nors „Litesko” išdalijo apie 400 elektrinių tepalinių radiatorių, butuose bent pakenčiamai temperatūrai palaikyti jų galingumo nepakanka. Visų Telšių tarnybų telefonai įkaitę nuo skambučių. Telšių garbės pilietis J. televizijos operatoriams savo bute vaidina nuo šalčio merdintį žmogų kukliai nutylėdamas, kad turi dar ir nuosavą namą su šiltu užkrosniu. Aštrialiežuviai mieste paleidžia anekdotą – be šilumos likusiems žmonėms savivaldybė iš ligoninės atveža smarkiai karščiuojančių ligonių. Sklinda ir liūdnesnis gandas – esą jau trys namie sušalę mirtinai. Autonominį šildymą turinčios, todėl krizės nepajutusios Telšių apskrities ligoninės vyr. gydytoja Alma Vitkienė gandą neigia. 80 metų senukas mirė dėl ligos, 62 metų moteriškė rasta negyva šildomame nuosavame name, metais jaunesnės moters gyvybė užgeso taip pat ne dėl šalčio. Kitą dieną kai kurios TV pranešė Lietuvai, kad pastaroji moteris rasta prišalusi prie grindų, kai atsikėlusi iš šiltos lovos ir vilkėdama vien naktiniais įėjo vaistų į nešildomą kambarį, kur apalpo.
Ekstremalių situacijų valdymo centre posėdžio metu išgirdęs žmones skundžiantis, jog į Žemaitės ir Džiugo gatvėse esančius tris bendrabučius atvykę neblaivūs darbininkai nieko nedirba, šios publikacijos autorius nuskubėjo patikrinti faktų.
Žurnalistą pasitiko iki skausmo pažįstami bendrabučiai. Privatizuoti žmonių butai nors kukliai, bet jaukiai suremontuoti, kai kur net plastikiniai langai. Tačiau koridoriai atrodo lyg po karo – sienos nenusakomos spalvos, atsilaupiusios. Ant laiptų – nuorūkos, šiukšlės, šunų išmatos. Laiptinių durys kiauros, nuspardytos. Dar baisiau pusrūsiuose – langai išdaužyti, šilumos vamzdžių izoliacija nuplėšta, jei tokia iš viso buvo.
„Lietuvoje tūkstančiai tokių namų, – paaiškina iš Kauno komandiruotas darbininkas, sutikęs kalbėti, jei nebus paskelbta jo vardo. – Neapgalvota butų privatizacija nulėmė, kad nuosavi butai branginami, o laiptinės, stogai, rūsiai likę lyg niekieno. Jie nesaugomi, šnerkščiami. Toms bendroms patalpoms eksploatuoti renkamų mokesčių arba nepakanka, arba neaišku, kam jie panaudojami. Tokiame name dažniausiai nėra bendrijos, niekam nerūpi, ar vandentiekio bei šildymo įvaduose yra sklendės, ar apšiltinti vamzdžiai”.
Paskui darbininką pėdinu per butus. „Per televiziją, radiją girdėjau pažadą, kad šeštadienį paleis šilumą, – guodžiasi siuvykloje dirbanti Adolfina Jonušienė, prie savęs glausdama kosintį šešerių metų anūką Manvydą. – Miegojome nenusirengę, kūrenau dujinę viryklę. Kas iš to – radiatoriai vis vien sprogo. Ką tik mums visai išjungė ir vandenį. Lyg to būtų mažai, užšalo ir kanalizacija, po mumis esančiuose butuose išmatos jau lipa į vonią”.
Paklaustas, kodėl nuo šalčio nesislepia savivaldybės siūlomose kareivinėse ar internato bendrabutyje, kišeniniu degtinės buteliuku besišildantis Vytautu prisistatęs Adolfinos kaimynas parodė turįs humoro jausmą: „Dar mūsų protėvis Tadas Blinda pastebėjo, kad mužikai dabar kantrūs. O rimtai kalbant, bijome. Paliksi statybininkams atlapą butą, ką rasi?”
Iš penktojo aukšto nulipantys darbininkai keikiasi – kol šildė to aukšto vamzdžius, jie vėl užšalo apačioje. Viename bute atšildyti vamzdžių iš viso neįmanoma – nėra šeimininkų. Dar vieno būsto savininkas atsisakė leisti įjungti statybinį karšto oro pūtiklį – neturėsiąs pinigų mokėti už elektrą.
Metę Sizifo darbą statybininkai susėdo atsipūsti bendrabučio pusrūsyje. Dalis užšalusio vamzdžio užmūryta sienoje. Jie greičiau apsiimtų suvirinti naują namo šildymo sistemą nei atšildyti esančią. Vyrai paaiškino ir kodėl jų akys raudonos, kodėl sušalusios Telšių moterys juos apšaukia girtais dykaduoniais: „Mes pirmą nakties atsigulėme, ketvirtą mus jau kėlė į darbą. Kai paklausėme, kur mus apgyvendins, tai atšovė, jog ne miegoti atvažiavome”.
Antradienį, penktąją nelaimės dieną, kai kareiviai žmonėms jau buvo išdaliję kelis sunkvežimius antklodžių bei drabužių, limuzinas atvežė premjerą A.M.Brazauską. Jį telšiškiai pasitiko piketu. Protestuotojai piktinosi „Litesko” ir reikalavo pinigų. Premjeras pareiškė, kad „padėtis nėra labai bloga”. Gerai dar, kad dėl avarijos neapkaltino pačių vartotojų. Žmonių neguodė net žinia, jog Algirdas Mykolas iš specialaus fondo skyrė penktadalį milijono litų, – ne jiems, miestui. Premjeras nesuspėjo išvykti, o Telšiuose jau sklinda naujas anekdotas: „Rekordą tarp ledų pasiekusius iliuzionistus Dianą ir Arvydą Gaičiūnus parėmęs A.M.Brazauskas šiandien parėmė naują projektą: „Užsišaldę Telšiuose”. Svečio laimė, kad jam jau suspėjus dingti piketuotojai per televiziją išgirdo naujieną – šilumos tiekėjams nuo šiol leista dažniau didinti kainas.
Šiandien – vienuoliktoji Telšių nelaimės diena. Nelaimės, priartinusios Lietuvą prie Rusijos, kurioje tokios avarijos – kiekvienos žiemos realybė. Tiesa, rusus pranokome – net toje visko mačiusioje valstybėje dar nebuvo, kad sušaltų faktiškai visas didelis miestas. Nors dauguma sprogusių šildymo sistemų šiandien sutaisyta, keliuose namuose to padaryti neįmanoma, jie šildomi elektra. Žemaitijos sostinės gyventojų veidai džiaugsmu nespindi – žmonės skaičiuoja nuostolius ir laukia pavasario, kai galutinai galės susandarinti varvančias pakeistų radiatorių sąnaras bei perdažyti šildant vamzdžius apdegintas sienas. Iki šiandien neveikė dvi mokyklos, o senelių namai tušti stovės iki pat vasaros kapitalinio remonto – pasirodo, be reikalo darbininkai traktorių kaušus laužė į metro gylio gruodą.
To, kas įvyko, nebepakeisi. Lieka iš klaidų bent pasimokyti, susimąstyti, ar rytoj tokia pat nelaimė neužgrius Vilniaus, Klaipėdos ar Šiaulių. Šalies didmiesčių šilumos tinklų vadovai „Ekstrą” tikino, jog jų darbuotojai suspėtų iš namų vamzdynų išleisti termofikacinį vandenį.
Tačiau nė vienas šilumos tinklų vadovas „Ekstrai” nesiėmė atsakyti, ką daryti su kiekviename mieste esančiais neturtingųjų daugiabučiais bei bendrabučiais, kurių gyventojai rūpinasi tik savo privatizuotais butais, abejingai stebėdami, kaip įvykus avarijai pokši akimirksniu užšąlantys namo vamzdžiai. Net jei šalčiai atslūgs ir masinės avarijos išvengsime, vis vien kovą su šalčiu seniai pralaimėjome – pasak N.Mikalajūno, dėl šalyje dominuojančių sovietinių sistemų pastatams šildyti statistiškai naudojame tris kartus(!) daugiau energijos, nei gerokai šiauriau stūksanti Švedija.
Sigitas Stasaitis
„Ekstra”