Kaip žinome, kompetentingos teisinės institucijos po kruopštaus teisminio tyrimo jau atmetė du iš trijų kaltinimų prezidentui Rolandui Paksui, kaip nepagrįstus. Ypač didelio atgarsio sulaukė Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl kaltinimo, susijusio su valstybės paslapties paviešinimu, nepagrįstumo.
Aukščiausiojo Teismo argumentai, pagrindžiantys sprendimą laikyti šį kaltinimą nepagrįstu, yra profesionalūs, svarūs ir vargu ar gali būti nuginčyti. Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra galutinis ir neginčijamas…
Norėdami apginti apkaltos rezultatus, jos organizatoriai propaguoja požiūrį, jog abiejų aukščiausių teismų instancijos, t.y. Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo – išreiškusių priešingą nuomonę, sprendimai turi vienodą teisinę galią, t.y. teisingas ir vienas, ir kitas sprendimas.
Tokį požiūrį apkaltos rengėjai grindžia tuo, kad yra kelios atsakomybės rūšys, t.y. baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė atsakomybės rūšis. Pavyzdžiui, politikui, be baudžiamosios atsakomybės, dar galioja ir politinė atsakomybė. Taigi jeigu politiko negalima apkaltinti pagal vieną atsakomybės rūšį, tai nereiškia, kad jis išvengia bet kokios atsakomybės. Konstitucinis Teismas, pripažindamas prezidentą kaltu, turėjo omenyje būtent politinę atsakomybę. Su šia logika būtų galima visiškai sutikti, jeigu tokiai atsakomybei būtų realus pagrindas – faktas, veiksmas ar kitas reiškinys, sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes.
Tarkime, Aukščiausias Teismas nusprendė, jog valstybės paslaptis buvo paviešinta, tačiau nusikaltimo sudėties čia nėra. Tokiu atveju prezidentas negali būti apkaltintas nusikaltimu, kuriam taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau tai nereiškia, jog tuo pačiu paneigiama ir jo politinė atsakomybė. Šiuo atveju situacija yra kita – Aukščiausiojo Teismo sprendimas aiškus ir kategoriškas – jokio valstybės paslapties paviešinimo nebuvo.
Taigi nėra ir jokio realaus fakto ar veiksmo, kuris galėtų būti pagrindu kurios nors atsakomybės rūšiai. Todėl ir dviejų aukščiausių teisminių instancijų, išreiškiančių priešingus požiūrius, pozicijų pusiausvyra negalima – jos yra nesuderinamos ir viena kitą eliminuoja. Kadangi Aukščiausiojo Teismo sprendimo niekas nekvestionuoja, tai darytina logiška išvada, jog Konstitucinio Teismo sprendimas yra neteisingas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 4 dalis nustato, jog Konstitucinis Teismas „teikia išvadas ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kurių pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai”, t.y. apibrėžia Konstitucinio Teismo kompetenciją nagrinėjamam atvejui. Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą šiuo konkrečiu atveju, remdamasis specialiosios Seimo komisijos, kuri privalėjo atlikti kruopštų teisminį tyrimą, pateikta medžiaga. Todėl didžiausia atsakomybė už neteisingą sprendimą tenka šiai Seimo komisijai, kuri dėl savo nekompetencijos ar kitų priežasčių nesugebėjo tinkamai įvykdyti savo funkcijų. Tačiau atsakomybės neišvengia ir buvęs Seimas, patvirtinęs komisijos išvadas, ir Konstitucinis Teismas, nesugebėjęs (ar nenorėjęs?) tinkamai įvertinti visų aplinkybių. Taigi, Aukščiausiasis Teismas savo sprendimu ištaisė teisinį „broką”, kurį padarė specialioji Seimo komisija, Seimas ir Konstitucinis Teismas.
Iš viso to, kas čia pasakyta, galime daryti išvadą, jog prezidento apkaltos procesas teisiniu požiūriu buvo atliktas nekorektiškai, jis nerodo aukšto demokratijos lygio Lietuvoje, o pati apkalta padarė žalą Lietuvai, kaip valstybei, ir sumenkino jos prestižą.
Gediminas DAVULIS, mokslų daktaras