„Atsiprašau, labai atsiprašau, darkart atsiprašau”, – apgailestauja Snifas. Girdi, jis nevykęs šokėjas – vis numina Muminuko mamos kojas. Po trečio iš eilės Snifo atsiprašymo animacinį filmuką stebintys žiūrovai neiškenčia – juokiasi, net žandai plyšta.
Žiūrovų, tiesa, gausu: sostinės Vaikų ir jaunimo meno galerijos salėje vieni susėdę, kiti – sutūpę ant grindų. Suaugusieji Muminukų slėnio gyventojų kasdienybę stebi stovėdami. Juokiasi visi be išimties.
Paskutinis filmuko kadras, įsižiebia šviesa, tačiau vaikų akyse spindi nekantrumas. Vienas. Du. Trys. Pasigirsta plojimai ir salėje įsigali džiugus chaosas. Pakilę nuo kėdžių vaikai tekinom puola į salės priekį ir krenta tarsi iš filmuko „išlipusių” herojų – Muminuko ir Snusmumriko glėbin.
„Pasisveikinkite su savo mylimais personažais”, – ragina galerijos šeimininkas Galeriukas Jo-Jo.
Už vaikų šypsenas ir šilumą iš Suomijos atkeliavę herojai mažuosius pasakų gerbėjus vaišina skanėstais – imbieriniais trolių šeimos sausainiais. „Labai gardūs”, – triaukšdami gardėsius šurmuliuoja vaikai. – Dovilė Jablonskaitė