Ach, koks saldus praėjusios vasaros kąsnis dabartinio speigmečio šalyje. Medaus šaukštas prie arbatos puodelio – daugiau negu vaistas. Didelio kambario kertėje pasišokėdama spragsi krosnis, pro ugniakuro plyšį išlindusi ugnies šviesa plaikstosi ant užšalusio lango, už kurio apsnigto sodo ramybėje miega Birutės ir Kazimiero Žemgulių bitynas. Ne toks didelis, kaip norėtum, bet vis tiek daugiau kaip dvidešimt avilių.
Kaipgi žiemodamas Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė), laižydamas medų, rinkdamas nuo stalo sūrio trupinius, nepašnekėsi apie bites. Vos ne visi šio krašto vietovardžiai kvepia vašku, žiedadulkėm ir medumi. Lūpos sulimpa tariant jų vardus: Bitė… Bitėnai… Bitežeris… Turbūt per kaimą tekantis upelis nuo Pilies kalno nulipusiai skalvių gyvenvietei bus suteikęs savo vardą, o paskui bitėniškiai jį paskolino ežerui. O gal šventose skalvių giriose prie Nemuno ir Rambyno yra Austėjos gimtinė?
Kuri bičių motinėlė žino tą paslaptį, kokio amžiaus pikio spaudu ji užpikiuota. Bet vis tiek saldu, kad paslapties esama. – Eugenijus Skipitis.