Nuo 2006 metų įsigaliojo dvi naujovės susijusios su nekilnojamojo turto apmokestinimu. Pirmoji naujovė – tai, kad nuo šių metų apmokestinamas fiziniams asmenims priklausantis komercinei veiklai naudojamas turtas. Tad nuo šiol nuomos rinkoje komercines patalpas valdantys fiziniai asmenys taps kur kas mažiau konkurencingi rinkoje, nei komercinių patalpų nuomotojai juridiniai asmenys. Kadangi prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį gula ne ant patalpų savininko (fizinio asmens), o ant šių patalpų nuomininko, šiuo dydžiu padidėja nuomininko išlaidos. Jei komercinių patalpų savininkas – juridinis asmuo – tai paprastai šį mokestį susimoka pats savininkas. Taip pat nuomojantis patalpas iš fizinio asmens patalpų nuomininkui be sutartos nuomos kainos privalu pervesti į valstybės biudžetą 15 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį. Nuomojantis patalpas iš juridinių asmenų prie sutartos nuomos yra pridedamas 18 proc. dydžio PVM mokestis. Daugeliu atveju PVM mokestis yra susigražinamas, skirtingai nei privalomas mokėti fizinių asmenų mokestis. Todėl nuomojantis analogiškas patalpas už analogišką nuomos kainą, nuomotis iš fizinio asmens atsieis gerokai brangiau – t.y. teks sumokėti nuomojamų patalpų nekilnojamojo turto nuomos mokestį bei fizinių asmens pajamų mokestį. Tad šiuo atveju fizinis asmuo, norintis konkuruoti su juridiniu asmenų valdomu nekilnojamuoju turtu turėtų sumažinti nuomos kainą aukščiau aprašytų sąnaudų kompensavimui. Išvada dėl naujų Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisų yra vienareikšmiška – norint gauti didesnes nuomos pajamas, turtas turėtų būti registruotas juridinio asmens vardu. Kita vertus, ši išvada galioja tik tuo atveju, jei norima turtą laikyti ilgą laikotarpį arba jo iš viso niekada neparduoti. Parduodamas nekilnojamąjį turtą (išlaikytą ilgiau nei 3 metus nuosavybėje) fizinis asmuo išvengia pelno mokesčio, kurį privalu mokėti juridiniams asmenims.
Kitas, prieštaringai vertinamas valdžios sprendimas, iki 2006 m. sausio m. 5 dienos įregistruoto nekilnojamojo turto apmokestinimui taikyti valstybės įmonės Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytas vertes. Pati įstatymo idėja nėra bloga – susieti nekilnojamojo turto mokestį su realiomis rinkos vertėmis (ko iki šiol nebuvo), tačiau šios idėjos vykdyme nemažai nekilnojamojo turto savininkų pasigedo skaidrumo: iš esmės plačiau visuomenė (t.y., turto savininkai) apie naujai nustatytas vertes bei galimybes jas skųsti buvo informuota tik šių metų pradžioje. Tad galimybei laiko pasitikrinti ar masiniu būdu nustatytos vertės atitinka realias turto rinkos vertes, apskųsti jas bei pateikti alternatyvų (individualų) turto vertinimą suteikta labai nedaug laiko – skundai negali būti pateikti vėliau kaip iki vasario mėn. 5 dienos. Dar mėnuo skirtas po skundo įteikimo vertinimo ataskaitos pristatymui. Atsižvelgiant, kad kai kurios įmonės valdo itin stambius nekilnojamojo turto objektus, kurių individualus įvertinimas bei ataskaitos paruošimas gali užtrukti ne vieną ir ne dvi savaites – verslininkai gali būti įsprausti į kampą, t.y., gali nespėti laiku pateikti skundo ir individualaus vertinimo. Tad mėnuo skirtas ataskaitos pateikimui yra akivaizdžiai per mažas laikas, žinant, kad šiai dienai esant tokiai aktyviai nekilnojamojo turto rinkai nekilnojamojo turto bendrovės turi daug vertinimo užsakymų susijusių ne tik turto apmokestinimo problemomis. Antras labai diskutuotinas įstatymo punktas yra tas, kad nekilnojamojo turto savininko skundas bus nagrinėjamas tik tuo atveju, jei masinio vertinimo būdu nustatyta turto vertė ir individualaus vertinimo būdu nustatyta vertė skirsis daugiau nei 20 proc. Tai reiškia, kad jei masinio vertinimo būdu nustatyta turto rinkos vertė bus nustatyta 50 mln. Lt, turto savininkas galės prašyti peržiūrėti ją tik tuo atveju jei nepriklausomas turto vertintojas jo turtą įvertins ne daugiau nei 40 mln. Lt. Jei individualaus vertinimo rezultatas bus: pvz. 42 mln. Lt, turto savininkui teks konstatuoti, kad buvo veltui išleisti pinigai individualiam turto įvertinimui, o jam artimiausius penki metus teks mokėti nekilnojamojo turto mokestį nuo papildomų masinio vertinimo būdu „pridėtų” 8 mln. Lt, kurių šis turtas nėra vertas. Na, o nekilnojamojo turto mokesčio nuo šios „padovanotos” sumos būtų „tik” 80 tūkst. Lt per metus. Tad kyla klausimas kam reikalingas šis 20 proc. verčių neatitikimo barjeras ir kodėl šio barjero dydis yra pavyzdžiui ne 5 proc. arba ne 30 proc.? Be to, kol kas visiškai neaiškus klausimas, kokiais principais valstybės įmonė Registrų centras vadovausis spręsdama ar patenkinti turto savininkų skundą, ar ne. Šių kriterijų nežinojimas taipogi nepadeda individualų turto vertinimą atliekantiems vertintojams vienareikšmiškai atsakyti vertinimo užsakovams į jų užduotą klausimą: „Ar atliktas individualus turto vertinimas tikrai bus priimtas Registrų centro, kad pagal jį būtų galima mokėti nekilnojamojo turto mokestį?”. Tad rinkos dalyviams (investuotojams, turto savininkams, potencialiems pirkėjams, turto vertintojams) pakankamai skubotai ir ne itin skaidriai vykdoma nekilnojamojo turto mokesčio perskaičiavimo procedūra kol kas pateikia daug klausimų, į kuriuos sunku atsakyti bei paaiškinti. Akivaizdu, jog esamoje situacijoje nemažai turto savininkų įstatymų valia taps priverstiniais „valstybės rėmėjais”.
„Ober-Haus”