Lietuvių vyrų rinktinei nesiseka grįžti į pajėgiausiųjų komandų gretas
Lietuvos vyrų rankinio rinktinei nepavyko įveikti 2007 metų pasaulio čempionato atrankos barjero.
Komentuodamas savo auklėtinių pasirodymą, vyriausiasis treneris profesorius Antanas Skarbalius negalėjo komandos pasirengimo šioms varžyboms pavadinti visaverčiu ir sklandžiai organizuotu.
Pirmą ir kol kas vienintelį kartą pajėgiausių planetos ekipų finaliniame turnyre mūsiškiai žaidė 1997-aisiais.
Rumunų palaužti nepavyko
Paskutines, deja, jau nieko nelėmusias 2007 m. pasaulio čempionato kvalifikacinio turnyro rungtynes lietuviai žaidė Vilniuje su Rumunijos komanda.
Mačas baigėsi lygiosiomis 28:28 (12:12).
12 įvarčių į varžovų vartus įmetė Vaidotas Grosas. 6 įvarčius pelnė Andrius Račkauskas, 3 – Dalius Rasikevičius, po 1 – Aurelijus Sabonis, Valdas Novickis, Augustas
Strazdas ir Julius Marcinkevičius. Svečių gretose rezultatyviu žaidimu išsiskyrė Florinas Nikolajė – 5 įvarčiai, Mikajus Timoftė, Adrianas Tučianu ir Valentinas Ghionea pelnė po 4 įvarčius.
Pirmąjį susitikimą rumunai savo aikštelėje laimėjo 26:24 (15:16). Tai jiems iš anksto, nepaisant dvikovos baigties Vilniuje, užtikrino kelialapį į antrąjį atrankos etapą – atkrintamąsias varžybas.
Mūsiškiai, su Latvijos rankininkais pasidaliję po pergalę (29:28 ir 24:28) bei sutriuškinę Liuksemburgą (30:19 ir 39:20), siekdami pirmosios vietos 4-ojoje grupėje privalėjo abu kartus įveikti Rumunijos rankininkus.
Rumunijos rinktinė surinko 11 taškų, Lietuvos – 7. Vakar po Latvijos (2 tšk.) ir Liuksemburgo (2 tšk.) komandų rungtynių Rygoje paaiškėjo galutinė 4-osios grupės rikiuotė.
Susižaidimo spragas užlopė pavėluotai
– Treneri, ar ši Lietuvos rinktinė buvo pajėgi iškovoti kelialapį į atkrintamąsias varžybas? – pasiteiravome A.Skarbaliaus.
– Turint galvoje, kiek turėjome laiko pasirengti kvalifikaciniam turnyrui, kaip ir kokiomis jėgomis bei sąlygomis tai darėme, manau, kad užėmę pirmąją vietą grupėje būtume pranokę patys save.
Pirmiausia komandai pritrūko daugiau kontrolinių rungtynių. Reikėjo mažiausiai ketverių ar šešerių, bet ne dvejų, kaip kad pavyko suorganizuoti. Tai, kad stokosime susižaidimo, paaiškėjo iškart – per mačą su latviais. Paskutinės dvikovos su rumunais mūsų žaidėjų tarpusavio ryšių požiūriu susiklostė visaip kitaip.
Be to, šį atrankos ciklą rinktinėje nebuvo rankininkų, kurių mums ypač reikėjo, turbūt labiausiai – Roberto Paužuolio. Su juo būtume buvę galingesni.
– Tai, kad komandai vis pritrūksta kontrolinių rungtynių, Jūs pabrėžiate ne pirmą kartą. Ar apskritai įmanoma išspręsti šią problemą?
– Įmanoma, tačiau tam reikia lėšų. Nacionaliniuose čempionatuose yra pertraukos, kurias išnaudoja rinktinės. Pavyzdžiui, spalio ir lapkričio mėnesiais. Jos susirenka treniruotėms, dalyvauja turnyruose. Mes – ne, nors toks jėgų patikrinimas būtų labai reikalingas ir naudingas.
– Ar viskas buvo padaryta, kad ekipai atstovautų pajėgiausieji žaidėjai?
– Rinktinės branduolį sudarė užsienio komandose rungtyniaujantys rankininkai. Atvyko tie, kurie netraumuoti ir kuriuos išleido klubai. Būtent jie, o ne federacijos diktuoja savo valią. Todėl ne visi legionieriai galėjo nuo pat pradžių įsitraukti į treniruotes, nes tuo metu dar žaidė Vokietijos ar Italijos pirmenybių rungtynes.
Pralaimėjimas latviams – skaudesnis
– Dėl kurios iš dviejų nesėkmių – Latvijoje ar Rumunijoje – jaučiate didesnį asmeninį kartėlį?
– Pralaimėjimas latviams – skaudus, juo labiau kad šias rungtynes sužaidėme labai blogai, ne savo stiliumi, ne visomis jėgomis. Neišreikalavau iš žaidėjų visko, kad rezultatas būtų kitoks. Jis tikrai galėjo būti kitoks. Nusileidę latviams sukomplikavome savo galimybes iškovoti kelialapį į kitą atrankos etapą.
– Žūtbūtinis tapo mačas su rumunais. Kas lėmė, kad pirmosiose rungtynėse varžovai, atsilikdami penkiais įvarčiais, sugebėjo išvengti pralaimėjimo, galėjusio suteikti šansą Jūsų treniruojamai komandai prieš atsakomąjį susitikimą?
– Dvikovas su Rumunijos rinktine – ir svečiuose Oradėjoje, ir Vilniuje – pavadinčiau lygiaverčių varžovų akistata. Tokiais atvejais žaidimas gali bet kada pakrypti nenumatyta linkme.
Išvykoje mūsų žaidėjai, kaip, beje, ir per rungtynes namuose, kelis kartus iš eilės nepelnė įvarčių iš patogiausių pozicijų, o tuo pasinaudoję varžovai akimoju perėmė iniciatyvą.
Kita vertus, Oradėjoje neišvengta ir subjektyvių dalykų, kai daugiau nei 3000 emocingų sirgalių vis dėlto sugebėjo spustelėti ir teisėjus. Ginčytinais momentais vien iš tribūnų reakcijos žinojome, kuriai ekipai arbitrai bus palankūs.
– Ką manote apie rinktinės perspektyvą?
– Viliamės, kad Lietuvos rankinio federacija, prie jos vairo stojus naujiems vadovams, rūpestingai atsižvelgs į visus nacionalinės komandos poreikius.
Optimistiškai vertinu kai kuriuos ekipos sudėties pasikeitimus. Matyti, kad žaidimo organizatoriaus vaidmens gali imtis jauni rankininkai – Vaidotas Grosas arba Valdas Novickis. Pagaliau turime perspektyvų antrosios linijos žaidėją – kairiarankį Mindaugą Vėtą.
Tikiuosi, kad kitam atrankos varžybų ciklui pradėsime rengtis jau rudenį ir mūsų darbo netrikdys jokie organizaciniai nesklandumai.
Sėkmę įtvirtino savo aikštelėse
Kelialapius į atkrintamąsias varžybas, be rumunų, taip pat iškovojo graikai, austrai ir čekai, arti tikslo buvo ir švedai.
1-ojoje grupėje rungtyniavę Graikijos rankininkai lemiamame mače susitiko su Bosnijos ir Hercegovinos ekipa. Svečiuose graikai nusileido bosniams minimaliu skirtumu 27:28 (10:15), tačiau namuose šventė pergalę 31:28 (15:14).
2-ojoje grupėje austrai išvykoje ir praėjusį šeštadienį savo aikštelėje palaužė pagrindinę konkurentę Izraelio komandą – 31:27 (15:11) ir 36:25 (19:15).
Iki paskutinių kvalifikacinio turnyro rungtynių vienvalde 3-iosios grupės lydere buvusi Makedonija nesugebėjo parklupdyti Čekijos rinktinės: makedonai, laimėję pirmąsias tarpusavio rungtynes 36:31 (15:15), atsakomosiose buvo sugniuždyti 25:43 (14:22).
5-ojoje grupėje Švedijos komanda, svečiuose 32:29 (16:15) įveikusi baltarusius, vakar Malmėje žaidė antrąjį mačą ir turėjo geras galimybes sėkmingai baigti pirmąjį atrankos etapą.
Romas Poderys