Uostamiesčio paminkladirbiai pastaruoju metu vis dažniau sulaukia neįprastų užsakymų.
Savo artimųjų netekę klaipėdiečiai pageidauja mirusiųjų atminimą įamžinti taip, kad paminklai ne tik jiems, bet ir aplinkiniams primintų skaudžius praradimus.
Ant paminklinio akmens žmonės prašo iškalti žūties vietas – jūrą, laivus, greitkelius.
Neseniai vieno paminklų gamintojo klaipėdiečiai paklausė, ar šis galėtų išgraviruoti automobilį. Vyriškiai sugalvojo tokiu būdu prisiminti užsienio greitkelyje žuvusį draugą.
Skulptoriai ir paminklų gamintojai pasakoja, kad net Europos Sąjunga iš lietuvių „neišmušė” gigantomanijos. Kapinėse tebevyksta savotiškos varžytuvės, kurių tikslas – kuo brangesniu marmuro gabalu parodyti, koks mylimas ir gerbiamas buvo velionis.
Tobulėjanti akmens apdirbimo technika leidžia meistrams siūlyti vis daugiau pasaulietiškų naujovių. Kai kurios iš jų jau prigijo ir Klaipėdos kapinėse.
Karaliauja kičas
Net 20 metų paminklus gaminantis ir šiame versle besisukantis Artūras Lukšas pripažįsta, kad beveik 95 proc. užsakymų – ne itin didelės meninės vertės.
„Žmonėms nereikia didelio meno. Čia – kaip kokioj „Maksimoj”, perkama viskas iš eilės. Svarbu tik, kad kišenė leistų, o akmuo būtų kuo didesnis. Nedaug klaipėdiečių savo artimųjų kapavietes puošia kukliai ir skoningai. Pastebėjau net tendenciją – kuo senesnio amžiaus užsakovas, tuo brangesnio ir gigantiškesnio akmens sau ar artimajam prašo. Ateina senučiukės, pakloja ant stalo visą gyvenimą kauptus pinigėlius ir klausia, kokio dydžio paminklas už tokią sumą išeitų”, – verslo subtilybes atskleidžia A. Lukšas.
Smerkti ar ironiškai vertinti klaipėdiečių skonį – negarbinga ir neetiška, įsitikinęs vyriškis. Tačiau būna atvejų, kai užsakovus tenka atkalbėti nuo sumanymų.
Vadina daržais
„Vieną vyro netekusią žmoną ilgai atkalbinėjau nuo minties iškalti ant paminko tokius žodžius, iš kurių būtų aišku, kas jos sutuoktinį nužudė. Šiaip ne taip įtikinau, kad vasarą žodžius paslėps užaugusios gėlės, todėl jų neverta graviruoti”, – prisimena klaipėdietis.
Lietuvoje vis dar populiaru kapą puošti širdies, atverstos knygos ar liūdinčio rūpintojėlio formos paminklais. Vis dažniau pasitaiko, kad Šv. Mergelės Marijos skulptūrėles keičia moters ar merginos siluetas. Ką jis simbolizuoja – nežino net patys paminklų gamintojai.
Paminklus pardavinėjantis Egidijus sako, kad kapines aplankę užsieniečiai dažnai klausinėja, kodėl lietuviai mėgsta amžinojo poilsio vietose užveisti daržus. Jie mano, kad tai daroma dėl gilių tautos papročių. Egidijus jiems pasakoja, kad Lietuvoje vis dar gajus paprotys varžytis, kieno kapas gražiau prižiūrėtas ir brangiau papuoštas…
Kuklūs tik užrašai
Iš tarptautinių parodų į uostamiestį verslininkai atvežė ir dar vieną naujovę – klijuojamas varines ar kitokio metalo raides. Jos prigijo iškart. Klaipėdiečiai pageidauja, kad paminklinės raidės būtų kuo didesnės, nors viena jų kainuoja iki 40 litų.
Prieš gerą dešimtmetį buvo populiaru ant paminklų graviruoti eilėraščių apie netektį posmus, dar anksčiau – prasmingas sentencijas. Dabar užsakovai pageidauja įamžinti tik pavardę ir datas. Anot paminkladirbių, tik „menininkai” užsako ką nors neįprasto, pavyzdžiui, paminklą su atversta knyga ir išgraviruotu ilgoku tekstu. Tiesa, uostamiestyje sveiko proto ribų „menininkai” dar neperžengia. Užsieniečiai šioje srityje problemų turi daugiau.
JAV kompanijos „Maine Memorial Co.” prezidentui Polui Di Mateo užsakovus tenka atkalbinėti nuo gana komiškų sumanymų. Viena šeima primygtinai reikalavo ant paminklinio akmens užrašyti „Visaip atsitinka”. Atsisakius įgyvendinti idėją, šeima žodžius užrašė pati.
Vogdavo idėjas
Kita naujovė, atkeliavusi iš Lenkijos, – marmuriniai antkapiai, kurie uždengia visą kapą. Uostamiestyje jie greit tapo populiarūs dėl universalumo – marmuro plokštės nereikalauja priežiūros, todėl į kapines galima važinėti rečiau.
„Daug ką parsivežame iš Italijos, Lenkijos ar Vokietijos. Jie „malasi” po visą Europą ir ten visko prisižiūri. Deja, kai kurių dalykų Lietuvoje įgyvendinti neįmanoma. Pavyzdžiui, klaipėdiečiai nesiryžta pirkti metalinių vazų gėlėms, nes jas greit pavagia. Rečiau užsako ir varinius kryželius ar šventųjų skulptūrėles”, – sako Egidijus.
Tačiau vagia ir patys užsakovai. Pradėjęs verslą Artūras Lukšas iš pradžių pats piešdavo paminklų projektus popieriuje ir leisdavo klientams juos parsinešti į namus.
„Sakydavo, kad reikia su bobutėmis ir seneliais suderinti. Būdavo – atiduodu, o po to, kapinėse pamatau, jog mano sukurtas paminklas jau stovi. Žmonės gudrūs – projektą į rankas, ir ieško pigesnių meistrų! Dabar savo darbų nedalinu – piešiu tik tada, jeigu žinau, kad užsakymą atliksiu pats”, – sako A. Lukšas.
Kainoms ribų nėra
Vidutinis, pusę metro ir mažiau siekiantis paminklas kainuoja 2000-3000 litų. Su paminkladirbiais galima ir derėtis – už turimą pinigų sumą šie parinks ir pasiūlys tinkamą variantą.
Klaipėdiečiai negaili pinigų kapo puošybai. Vien tik už akmenį kai kurie pakloja dešimtis tūkstančių litų. A. Lukšas sako, kad brangiausias jo užsakymas iškeliavo į Kryžkalnį. Paminklas kainavo 30 tūkst. litų.
Vienas žymus klaipėdietis už memorialą savo šeimai nepagailėjo 20 tūkst. litų. Ypač brangus akmuo ir antkapis Lėbartuose iš tolo traukia akį.
Taisyklės norų neriboja
Patys meistrai sutinka, kad kai kurios amžinojo poilsio vietos dėl skirtingų skonių atrodančios chaotiškai.
Savo artimuosius žmonės prisimena ir pagerbia taip, kaip išmano. Kapinių priežiūros ir tvarkymo taisyklėse nėra apribojimų nei akmens aukščiui, nei pločiui. Tiesa, dėl ketinamo užimti ploto Lėbartų kapinėse reikia tartis su administracija. Joniškės kapinių darbuotoja dienraščiui teigė neprisimenanti, kad kas nors tartųsi dėl panašių reikalų.
„Tik matome, kad pastaruoju metu paminklai dygsta kaip grybai po lietaus. Matyt, žmonės skuba investuoti pinigus iki euro įvedimo. Dabar pradėjo statyti kuo mažesnius. Aukščiausias akmuo Joniškės kapinėse siekia apie 2 metrus. Visa laimė, kad niekam nešauna į galvą statyti dar didesnių”, – džiaugėsi kapines prižiūrinti moteris.
Prieš daugiau nei 14 metų uostamiestyje galiojo tvarka, pagal kurią aukštesnių nei metras paminklų užsakovai turėdavo gauti leidimą statybai iš miesto valdžios. Tai nesukeldavo didesnių problemų – leidimų išdavimas buvęs tik formalumas.
Sužavėjo vokiška tvarka
Dauguma Vokietijos kapinių yra suskirstytos į keletą didelių plotų. Kiekviename iš jų – sava tvarka. Pavyzdžiui, viename sklype statomi tik gigantiški paminklai, kitame skirta vieta urnoms, trečias plotas apsėtas žalia veja, jame – tik kuklūs antkapiniai marmuro gabaliukai su pavardėmis.
Tokiose kapinėse ne kartą lankęsis A. Lukšas sako, kad vokiečių amžinojo poilsio vietos jam esančios arčiau širdies: „Sutvarkyta aplinka visuomet maloniau vaikščioti. Pas mus – eklektika. Masinė kultūra veikia žmones. Su laiku atsiras poreikis ir estetikai, reikia palaukti”.
Verslininkas pasakoja, kad Lenkijos kapinėse taip pat į dangų stiebiasi „dangoraižiai”, o kaimynai latviai labiau už lietuvius mėgsta ant paminklų graviruoti tragiškus vaizdus – nulaužtą beržą, automobilį, kuris tapo mirties priežastimi, arba skęstantį laivą – jei žmogus negrįžo iš jūros.
Į koją su mada
JAV pramonė diktuoja kapinių puošybos madas pasaulyje. „The wall street journal” duomenimis, šiandien šioje šalyje jau galima į antkapio lentą įmontuoti aparatūrą, kuri atkurs mirusiojo balso įrašus. Naujos technologijos leidžia perkelti vaizdus iš nuotraukų ant paminklų. Verslininkai neatsisako ant akmens pavaizduoti mirusiojo naminių gyvūnų ar net mėgtų patiekalų.
JAV išradėjai pateikė prašymą gauti leidimą gaminti paminklus, kurių viduje būtų įmontuota atminties sistema su mikroschemomis, o akmens išorėje puikuotųsi plokščias ekranas. Jame būtų rodomos ištraukos iš mirusiojo gyvenimo, kartu galėtų skambėti jo balsinis pranešimas vaikams, įrašytas prieš mirtį.
Išradėjai tikisi, kad naujovė sulauks savo klientų, nes garsiniame „laiške” gali nuskambėti žodžiai, kuriuos mirusysis bijojo ištarti savo artimiesiems dar būdamas gyvas.
Vaida Zubrauskaitė