„Įgijau naują kvėpavimą, kitaip žiūriu į pasaulį… Išnyko nepasitikėjimas savimi, apatija… Žinau, kad galiu įveikti viską… Pajutau sveikos geros energijos pliūpsnį… Jaučiuosi daug sveikesnis”, – savo įspūdžius išsakė lietuvaičiai, bent kartą gyvenime padarę tai, kas iki tol atrodė neįmanoma, – basomis perėję rusenančias žarijas.
Tūkstančiai jų, laužydami sąmonėje įsigalėjusius standartus, it plastiliną lankstė šaukštus, įgiję nesvarumą gulėjo ant menkų atramų, gulėsi ant aštrių stiklo šukių.
„Savotiški stebuklai”
Lietuvoje vaikščiojimo per žarijas tradiciją 1990 metais pradėjo vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojama Vilija Lobačiuvienė. Susidomėjimas tuo ir kitomis žmogaus bioenergetinėmis galimybėmis buvo didžiulis – V. Lobačiuvienės, į kartą per mėnesį organizuotus „laužus” susirinkdavo bene po 100 žmonių.
Ką suteikia žmogui perėjimas per žarijas? Vilija kalba, jog be to, kad visi patiria emocinį pakylėjimą įveikdami svao baimes, tai didžiulis energetinis patikrinimas. „Žmonės pasakoja, kad fiziniame kūne įvyksta savotiški stebuklai – dingsta cistos, kai kurie augliukai – net per parą, nemiga, vaikai pradeda mokytis, nyksta depresijos,” – „Vakarų ekspresui” vardijo pašnekovė.
Reikia ruoštis
Visoje Lietuvoje kursus vedantis bioenergetikas Arūnas Varanavičius sakė per 14 metų per rusenančias žarijas padėjęs pereiti daugeliui tūkstančių lietuvių. Kasmet – apie pusantro šimto naujų.
„Tai padeda įgyti daugiau pasitikėjimo. Žmogus nežino savo galimybių. Kažkada jam kažkas pasakė, kad jis kažko negalės padaryti – ir jis, susikūręs daug kompleksų, daug ko gyvenime nepasiekia. Kai padaro tai, ko anksčiau nesitikėjo padarysiąs, jis tarsi peržengia per save, ima labiau tikėti”.
Bėgiojimą per žarijas bioenergetikas laiko „normalia sveikatos palaikymo forma”. „Be reikalo piktinasi gydytojai ir kunigai. Nėra ko piktintis, nėra čia to, kas gąsdintų. Nors būna visokių atvejų – tiems, kurie lenda kur nereikia tam nepasiruošę. Mat prieš įveikiant ugnį reikia atitinkamai nusiteikti, rasti viduje glūdinčią jėgą, kuri padeda tai padaryti. Tam reikalinga grupė žmonių ir mokytojas”, – sakė A. Varanavičius.
Tam, kad galėtų pereiti per žarijas, bioenergetikas savo mokinius ruošia devynis mėnesius. O įgijusieji šią patirtį išlaiko visą gyvenimą – bent kartą perėjęs per ugnį su grupe ir mokytoju, jis bet kada galės tai pakartoti vienas.
Tikėjimas savim, neišsemiamais savo organizmo rezervais, – mano bioenergetikas, – didžiulė jėga, padedanti sveikti. Tas, kuris galvoja, jog liga jį nugalėjo, tas ilgiau serga, greičiau miršta.
A. Varanavičiaus patirtis byloja, kad perėjęs per karštas žarijas žmogus išsprendžia daug problemų. Nukentėjusio nuo žarijų per jo praktiką nepasitaikę nė vieno. „Jei nudegsi, psichologinių problemų neatsikratysi, o įgysi naujų”, – mano jis.
Negalima juokauti
Tačiau bioenergetikė Dalia Kenešienė per 10 draugystės su ugnimi metų įsitikino: ugnis nebūna vienoda: kartais ji švelni ir maloni, kartais – piktesnė, paliekanti nedideles žymes. O retais atvejais – kanda dar pikčiau. Bet ji žino tik keletą žmonių, kuriems ėjimas per karštį sukėlė skausmą.
Su ugnimi negalima juokauti, mano ji. „Kai kartą per Užgavėnes užsidėję kaukes su vaikais gąsdinom ugnį, ji mums vėliau vaikštant per žarijas atkeršijo, pagąsdino mus”, – prisimena.
Kokia fenomeno paslaptis? „Svarbiausia – nusiteikti. Reikia sau įteigti, kad kojų ir ugnies energija sutampa.”
Draugystė su ugnimi D. Kenešienei tapo įpročiu, savotišku ritualu. Ji Klaipėdoje subūrusi grupelę, kuri renkasi kartu medituoti, o kartą per mėnesį įveikia ugnies stichiją. Bioenergetikės akiratyje – daugiau nei tūkstantis žmonių, išdrįsusių basomis pereiti su ja per žarijas.
„Šaukštų lankstymas – tai žaidimai, tik savęs nugalėjimas, kad patikėtum, jog ekstremaliom sąlygom žmogus gali įveikti daug daugiau, nei jis mano. Bet žarijos – ne žaidimas, – pasakoja ji. – Iš pradžių mes manėm, kad žaidimas. Bet pasirodo, jog žarijos išvalo žmogaus biolauką: kuo daugiau po jas vaikštai – tuo jis švaresnis. Švarus laukas – tai stiprus imunitetas, geresnė sveikata. Traukiasi ligos, nelaimės, nelimpa nužiūrėjimas. Maskvos aiškiaregiai sako, jog žmogaus auroje galima pamatyti mirties žymes. Pavaikščiojus per žarijas jos išnyksta. O gulėjimas ant stiklų – savotiškas masažas, sudžok terapija.”
Galima diagnozuoti
Šeimos gydytojas Ričardas Sabūnas – vienas tų retų gydytojų, kurie įvaldę jogą ir savo kailiu išbandę bioenergetinių fenomenų poveikį.
Tačiau bandyti įveikti ugnį vienam, nepasiruošus, gydytojas nerekomenduoja – tikrai nudegsi. Jis atsimena ir atvejį, kai padus apdegė ne pirmą kartą per žarijas ėjęs vyriškis, daugelį metų praktikavęs jogą, – todėl, kad buvo išgėręs alkoholio.
„Alkoholis tam netinka”, – perspėjo gydytojas, sėkmingai pervedęs per ugnį ir 12-metę dukrą.
Dalyvaudamas laužų šventėse, jis pastebėjo, jog žarijos – savotiška diagnostikos priemonė, dažnai žmogui parodanti silpnąsias jo organizmo vietas. Mat paprastai apdega ta pado vieta, kuri yra sergančio organo energetinis atitikmuo. Kaip vieną pavyzdžių R. Sabūnas nurodė atvejį, kai vyriškiui ant inkstų atitikmens pade atsirado nudegimo pūslelė. Pasitikrinus pas gydytoją paaiškėjo, jog inkstuose pradėję formuotis akmenukai, išplitęs lėtinis uždegimas. Pagėrus žolelių jo sveikata greit pasitaisė.
Sveikstama
Sveikata po žarijų terapijos pagerėja, – įsitikinęs gydytojas. „Ugnis, stiprus dirgiklis, sujaudina energetinius taškus, energija ima tekėti visur, kur anksčiau nepratekėjo. Tai panašu į akupunktūrą.”
Gydytojas primena, jog Vakarų medikai nepataria akupunktūros taikyti sergant onkologine liga, kad ji neišplistų. Tačiau Rytuose laikomasi kitokio požiūrio. „Onkologinė liga signalizuoja apie organizmo užterštumą. Sujudinus toksinus galimas pablogėjimas. Nedidelis paūmėjimas išjudina kūną ir jis ima sveikti. Rytuose akupunktūra atliekama, pareikalavus ligonį išsivalyti organizmą, laikytis dietos ir kitų reikalavimų.”
Kaip ten bebūtų, gydytojas žino ne vieną atvejį, kai sveikata sergantiesiems onkologine liga pagerėjo, jei jie užsiiminėja joga, draugauja su ugnies, vandens stichijom.
R. Sabūnas sako ugnį įveikęs bene 20 kartų gyvenime. Lakstyti per žarijas dažnai nesą jokio reikalo. „Užtenka profilaktiškai pereiti kartą per metus. Visur turi būti saikas”, – mano jis.
Lanksto šaukštus
Dažnam, susidraugavusiam su ugnimi, sulankstyti šaukštą – vienas juokas.
Šaukštų lankstymas, žmogaus sugebėjimas gulėti ant menkų atramų – tai, A. Varanavičiaus nuomone, tik bioenergetiniai žaidimai, sveikatai įtakos neturį. Tačiau sugebėjimas tai atlikti skatina vidinį energetinį augimą. Žurnalistės Rolandos, prieš kelerius metus baigusios bioenergetikos kursus, nuomone, šie žaidimai – tai egzaminas, kad įsitikintum, jog energetikos dėsniai veikia žmogaus gyvenime, kad energijos koncentracijos dėka įrodytum sau, kiek daug gali. „Sveikatai naudingesni energijos kaupimo, kvėpavimo pratimai. Išmokęs pajusti energijas, gali gydyti pats save”, – sakė moteris, ne kartą įvairių organų skausmą numalšinusi energijos pasiuntimu į jį.
Verslininkas Vincas tik prieš savaitę paguldytas ant atramų, džiaugėsi: „Buvau patenkintas, kad pavyko. Įdomi būsena – sustingsti kaip rąstas, raumenys nedirba. Paguldo ant atramų tave kaip pliauską. Bet tai tik vienas iš laiptelių į viršų, kur laukia savęs pažinimas. Tai įrodymas, kad pasaulis susideda ne tik iš fizinės jėgos.”
Vertina teigiamai
Kaip vaikščiojimą per žarijas, kitus fenomenus vertina psichologai? Kęstas Ridikas sakė specialiai šiais fenomenais nesidomėjęs, tačiau apie tokius ekstremalius pomėgius girdėjęs.
„Žmogus visada linkęs save išbandyti. Ir nebūtinai vaikščiojimu per žarijas. Kiti lipa į kalnus, lenda po žeme, treti net užsibrėžia išgerti po kelis litrus degtinės”, – sakė psichologas.
Sveikatos nežalojantis savo galimybių ribų plėtimas psichologiškai teigiamas dalykas – mat žmogus, įveikdamas save ir savo baimes, nepasitikėjimą, suardydamas tam tikrus barjerus, tarsi kilsteli save, įgyja pasitikėjimo savo jėgomis.
Ir nuotykių paieška, ir impulsas gyventi
Gatvėje sutiktus klaipėdiečius klausėme, ar jie norėtų pavaikščioti karštomis žarijomis.
Danguolė
Taip, norėčiau pabandyti. Apie vaikščiojimą žarijomis esu ir girdėjusi, ir mačiusi, ir skaičiusi. Esu didelė optimistė ir mėgstu rizikuoti. Nebijočiau nusideginti, nes reikia mokėti taip save nuteikti ir galvoti, kad yra šalta. Žinoma, prieš tai reikėtų kokių treniruočių kojų padams. Nemanau, kad žmonės po žarijas laksto dėl sveikatos. Greičiausiai jie – ekstremalai, ieškantys nuotykių. Be to, savįtaiga irgi gydo žmogų.
Rasa
Nenorėčiau. Nieko nesu apie tai girdėjusi. Per televizorių mačiau ištraukas, kaip žmonės po žarijas vaikšto. Neįsivaizduoju, kodėl jie taip daro. Gal kvaili…
Olegas
Nėra laiko vaikščioti po žarijas. Ką galvoju apie tokius žmones? Nežinau… (juokiasi) Vaikšto po žarijas iš neturėjimo ką veikti.
Birutė
Nė karto nebandžiau vaikščioti. Kad vaikšto po akmenis, girdėjau, o apie žarijas… Akmenys tinka masažui. Vieni maudosi šaltame, kiti šiltame vandenyje, taip ir su tomis žarijomis… Nemanau, kad po žarijas vaikšto dėl sveikatos. Greičiau tai yra kaip hobis.
Alfonsas
Ne, nenorėčiau. Esu matęs per televizorių, kaip vaikšto per žarijas. Gal žmogus tam pasiryžo, gal jam sveika?
Gintarė
Nenorėčiau… Skaudėtų. Gal tie, kurie vaikšto po žarijas, nori ką nors įrodyti sau ir kitiems, kad kažką gali? Nei smerkiu jų, nei žaviuosi.
Gediminas
Vieną kartą vaikščiojau. Ragana Vilija Lobačiuvienė Giruliuose organizavo renginį ir mes pavaikščiojome tomis žarijomis su skulptorium Klaudijumi Pūdymu ir keliautoju Paulium Normantu… Normantas po žarijas labai mėgsta vaikščioti. Niekas nenudegė. Dar mielai pavaikščiočiau. Tiesa, man atrodo, ten buvo susirinkę gana įtartini žmonės: gal ne tiek dvasiškai palūžę, kiek turintys dvasinių išgyvenimų, skausmų. Tad jiems reikia ar po žarijas vaikščioti, ar šaltame vandenyje maudytis – impulso, kad pradėtų gyventi, rūpintis sveikata. Natūraliai jie negali pakilti gyvenimui.
Genovaitė Privedienė