Žlugo pats ekstravagantiškiausias Viktoro Uspaskicho verslo planas – korumpuotoje Lietuvoje, užuot mokėjus tarpininkams – politikams, sukurti savą tarpininkų partiją. Iš svetimų renki duoklę pats, o sau viską pareguliuoji už dyką. Deja, paaiškėjo, kad ir tie kiti jau seniai turi savo tarpininkų partijas ir investavo į jas tiek, kad net premjerui pasidarė „per daug”. Ir jis V. Uspaskichą diskvalifikavo.
Negali su premjeru ginčytis. Be visų tų pastalinių interesų, kuriuos tenka reguliuoti, jis turi ir visai legalią priežastį būti nepatenkintas V. Uspaskicho veikla. Ponas Viktoras per „ministeriavimo” pusmetį taip ir nerado dešimties skirtumų tarp UAB ir valstybės. Tikriausiai iš tiesų yra kažkokios netvarkos su tais diplomais, nes socialinių mokslų – ekonomikos – magistrantūroje vis vien priverčia paskaityti vieną-kitą knygelę, iš kurios peršasi akis badanti išvada, kad valstybės ekonomika ir „Krekenavos agrofirma” turi esminių skirtumų. Be to, ir rinkėjai – ne kiauliukai, kuriuos per rinkimus galima nuplauti šiltu dušu, užmigdyti, o rinkimams pasibaigus – pagaminti dešrytę.
Tačiau dabar, kai V. Uspaskichas yra vėl tik privatus asmuo, visiems turėtų palengvėti. Dabar beliko, kad paskui V. Uspaskichą iš mero posto pasitrauktų Artūras Zuokas, nes eksministras valstybėje diegė „uabinius” papročius, o pastarasis klojo jiems juridinę bazę. Sostinės teisininkai, teisindami Savivaldybės aferas, yra pareiškę tokią gilią mintį: „Valstybė ir Savivaldybė yra skirtingi juridiniai vienetai”. Laimei, kai V. Uspaskicho nebeliko, A. Zuokui irgi nėra kitos išeities – tik trauktis.
Kita vertus, jis dabar gali vėl pamėginti pasielgti zuokiškai, t.y. vadovaudamasis „praktine išmintimi”, lengviau atsidusti ir pareikšti, jog pagrindinis tikslas pasiektas – V. Uspaskicho nebeliko, taigi galima grįžti ir į partiją… Tačiau Valdas Adamkus tokio kąsnio tikriausiai nebepraris, o Prezidentūroje neliko tų, kurie jam jį sugrūstų per jėgą.
Be to, ir kiti zuokinės galios šaltiniai – atkirsti. Va, jau tenka netgi išsigalvoti naujus įrašus „juodojoje buhalterijoje”, užuot pateikus ką nors pikantiška ir tikra. Vadinasi, nei Erikas Kaliačius, nei Andrius Janukonis su „abonentu” informacija nebesidalija.
Blogai ir tai, kad griūva pirktinė Savivaldybės Tarybos vienybė. Bijo žmonės balsuoti taip, kaip reikia, o tai jau – paskutinioji.
Kaip paprasta, ar ne? Bumpt, prezidento autoritetu, ir Lietuva, pasikaišiusi sijoną, pati, be Europos Komisijos, pajėgia išsiravėti oligarchijos daigus. Dedam tašką skandalų epopėjoje ir einam atostogaut! Visa, kas vyks po to, tebus politikų pasistumdymai dėl palaisvėjusių vietų, dėl mūsų, rinkėjų, sielų ir balsų.
Didžioji drama vyks apie Darbo partiją, kuriai tikriausiai užteks proto nelipti ant grėblio, ir ji nepasitrauks iš valdančiosios koalicijos. Ten yra daug ramių žmonių, kurie turi plačių interesų ir nėra tokie ekstravagantiški, kaip jų lyderis. Vien Seimo vicepirmininkas, sveikatos ir vidaus reikalų ministrai ko verti. Jų sveiko proto turėtų užtekti, kad pamažėl būtų pradėta dairytis naujo partijos veido. Tarkime, Artūro Paulausko, kuriam ši kadencija bus paskutinė, jei jis liks tik su Naująja sąjunga.
Žinoma, gavusio tokį kraitį, kaip Darbo partija, A. Paulausko laukia panašus darbas, kokį turėjo atlikti Heraklis, pasiųstas mėžti arklidžių. Jeigu dabar A. Paulauskas turi tik vieną partijos įvaizdžio problemą – Anataną Valionį, tai perėmęs iš V. Uspaskicho Darbo partiją, reikšmingai daliai jos narių jis neišvengiamai turės paskelbti karantiną. Juk pas poną Viktorą sugriuvo labai reakcinga publika. Ta, kuri iki šiol Kovo 11-ąją laiko perversmo diena. Be to, ten yra visa „uabininkų” frakcija, kuri iki šiol mano, jog su ponu Viktoru buvo susidorota todėl, kad jis geras ir teisingas. Problema! Tačiau A. Paulauskui politikoje patinka, taigi jis neturėtų vengti darbo.
Žinoma, tokiai įvykių eigai yra viena sąlyga. Tai turi būti vietinis žaidimas, o V. Uspaskichas neturi Maskvoje gauti instrukcijų ir padrąsinimo atgyti naujiems rinkimams ir pamėginti dar kartą.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”