Kai 1998 metais pirmą kartą skridau į Kolumbiją, dar neįsivaizdavau, kad šioje šalyje teks gyventi septynerius gana sudėtingus ir nerimo kupinus metus.
Nieko nežinojau apie šią šalį. Tai, ką pačiai dar prieš kelionę pavyko sužinoti, skambėjo galvoje it varpo aidai. Šios žinios buvo susijusios su narkotikų klanų kovomis, bombomis komerciniuose centruose ir parduotuvėse.
Po ilgų toje šalyje praleistų gyvenimo metų dabar galiu ta šalimi ir piktintis, ir džiaugtis. Tos šalies gali arba labai nekęsti, arba ją labai mylėti. Kitokio jausmo čia pagyvenęs užsienietis nepatiria.
Draugai siūlė nevažiuoti
Netrukus sužinojau, kad kartu su narkotikų klanų vadeivos Pablo Escobaro mirtimi žlugo didžiausi narkotikų klanai ir kad viskas jau pasikeitė.
Tačiau netgi ne narkotikų klanų tarpusavio kova būtų buvusi pagrindine mano baimių priežastimi. Įvairūs pavojai šioje šalyje tyko už kiekvieno kampo, kiekviename žingsnyje, ir ypač – užsieniečių.
Daugybė pažįstamų atkalbinėjo mane nuo šios kelionės, ypač todėl, kad, palyginti su vietos gyventojais, dėl savo išvaizdos buvau pastebima iš tolo.
Pažįstamų atkalbinėjimai vis dar skambėjo mano galvoje, o milžiniškas „Boeing 747-400” jau skraidino iš Frankfurto į Bogotą.
Po 12 valandų skrydžio, kai akys aprėpė tik Atlanto vandenyną, pagaliau pasirodė Pietų Amerikos žemynas.
Nerimo atsikratyti nepavyko
Pro debesis matėsi Andų Kordiljerai, čia skylantys į tris atšakas, tarp kurių teka romi Magdalenos upė, žalios smaragdų spalvos peizažas viliojo ir kvietė.
Bet, kaip dažnai būdinga į karą vykstančio kareivio fenomenui, kaskart, kai jis artėja prie fronto, peizažas virsta atšiauresnis ir visur bandoma įžvelgti pavojų. Nesugebėjau ir aš grožėtis vaizdais ir galvojau, kas laukia manęs atvykus.
Pagaliau po mumis Bogota. Neaprėpiama, milžiniška, kaip ir turi atrodyti 8 milijonų gyventojų miestas. Didelis žmonių skruzdėlynas. Vienodi namukai, kopiantys ant Savaną supančių kalnų.
Man, užaugusiai tik 130 tūkst. gyventojų turinčiame Panevėžyje, sunku įsivaizduoti, kaip tiek daug žmonių gali gyventi viename mieste. Tai dvi Lietuvos sudėjus drauge. Bet, nors ir sunku įsivaizduoti, yra būtent taip.
Miestas paliko slogų įspūdį
Žinojau, kad mane pasitiks, ir buvau perspėta, kad jokiu būdu neišeičiau viena iš oro uosto.
Deja, pamiršau aukštį! Bogota yra, kaip sako vietos gyventojai, 2650 metrų arčiau žvaigždžių. Praretėjęs oras trukdo kvėpuoti, sunku netgi užkopti iki antro aukšto neuždusus. Nors ir pavargusi po 12 valandų skrydžio, laiko ir aukščio skirtumų, pereinu imigracijos tarnybų kontrolę. Mane pasitinka.
Dabar galiu stebėti miestą iš žemiau, bet jis atrodo dar gūdesnis nei iš viršaus. Bandau atsipalaiduoti, bet į tikrovę sugrąžina mane pasitikusių žmonių perspėjimai – uždaryk langelį!
Nelaikyk rankinuko matomoje ir lengvai pasiekiamoje automobilio vietoje, kai stovime prie šviesoforo. Panašūs perspėjimai mane taip įbaugina, kad net bijau išlipti iš mašinos, mums jau atvykus į vietą.
Už saugumą reikia susimokėti
Nekalbu ispaniškai, o tai vienintelis būdas susikalbėti su žmonėmis. Bogotoje pažįstu tik savo vyrą italą, atvykusį į Kolumbiją dirbti Italijos ambasadoje. Mano vyras Sebastiano Germano baigęs psichologijos ir sociologijos studijas ir jau kuris laikas prižiūrėjo darbą itališkose mokyklose Kolumbijoje.
Suvokiau, kad man reikės nemažai laiko priprasi prie kitokio gyvenimo. Gerai išmokti ispanų kalbą. Prisitaikyti prie žmonių ir jų gyvenimo būdo. Nelengva, nes Kolumbija – sudėtinga šalis. Ironiškai ji vadinama „Locombia” (nuo žodžio loco – beprotis, pamišęs). Tai – kraštutinumų kraštas, kurį be galo sunku suvokti europietiškos mąstysenos žmogui.
Vietos gyventojai neapsakomai mandagūs ir linksmi. Kartais atrodo, kad jie nemoka pykti, o jei ir supyksta, niekada to neparodys, niekada nepakelia balso, beveik nesikeikia.
Bet akimirksniu visiškai netikėtai jie gali pereiti nuo nerealaus mandagumo prie kito kraštutinumo. Jie gali išsitraukti pistoletą, peilį ar kitą ginklą ir pamojuoti palei akis. Šiaip sau. Už dyką. Gal tik todėl, kad jie jus užpuolė, bet jūs tuo metu neturėjote pakankamai pinigų, kad galėtumėte nusipirkti savo saugumo.
Reikia išmokti slėptis minioje
Užsieniečiai Kolumbijoje yra ypač sudėtingoje padėtyje. Jie laikomi turtingais tik todėl, kad jie – užsieniečiai. Todėl jie yra tinkamos aukos atviriems ir slaptiems plėšimams, grobimams, nes už juos galima prašyti ir gauti didelę išpirką.
Apie pagrobtą užsienietį rašo vietos ir užsienio spauda, tuo tarpu apie pagrobtą kolumbietį niekas neprataria nė žodžio. Štai kodėl paliepimas naujai atvykusiam yra „pasar desapercibido” (būti nematomam), tai yra būtent kaip florai ar faunai bandyti prisiderinti prie aplinkos, kur ir teks gyventi.
Be abejo, „pasislėpti” minioje dažnam europiečiui nepavyksta, nes didžioji dalis kolumbiečių yra žemesni ir tamsesni. Belieka rengtis paprastai ir neprovokuojamai. Nors iš tikrųjų ir nežinai, kur eiti, reikia vaizduoti, kad puikiai žinai kelią.
Pagrobė ir lietuvių vaiką
Kitas dalykas yra kaip galima geriau išmokti kalbą, jei įmanoma su vietiniu akcentu. Tik tada galima pradėti pamažu pasinerti į Kolumbijos gyvenimą.
Negalima eiti bet kuriuo paros metu ten, kur tau šovė į galvą. Turint galvoje tai, kad Bogota yra didžiulis miestas, todėl kiekvienas sugeba surasti sau tinkamą vietelę, kur galima pamažu įvertinti tai, ką miestas ir visa šalis siūlo iš kitos Atlanto vandenyno pusės ką tik atskridusiam naujokui.
Prieš keletą metų visame pasaulyje nuskambėjo 4 metų lietuviuko V.Karanausko pagrobimas. Berniukas buvo pagrobtas tiesiog iš vaikų pilno autobuso, kuris gabeno juos į vaikų darželį.
Visą savaitę Kolumbijos vyriausybinės pajėgos, lietuvių bendruomenė, asmeniškai buvęs Bogotos meras lietuvių kilmės A.Mockus bei kiti mėgino išlaisvinti lietuvių berniuką.
Kai tai pavyko padaryti, berniuko šeima išvyko gyventi kitur, nes baiminosi panašių išpuolių.
Mano keli pažįstami italai pinigų neteko vos išėję iš banko ir pasukę namų link. Atrodo, kad plėšikai stebi visus užsieniečius ir visas vietas, kur yra pinigų ar kitokio turto.
17 laipsnių šiluma vertinama kaip šaltis
Visų pirma, be maisto ir žmonių, susiduri su klimatu. Čia neegzistuoja sezonai. Nors žmonės ir skirsto sezonus į žiemą ir vasarą, bet jie skiriasi tik lietaus ir sausu sezonu.
Čia pradedi suvokti ir tai, kad šaltis ir šiluma nepriklauso nuo sezonų kaitos – greičiau tik nuo aukščio. Paprastai temperatūra krinta po vieną laipsnį kas du šimtus metrų aukštyn ir atvirkščiai. Jei jūros lygyje yra 32-34 laipsnių šilumos, Bogotoje (2650 metrų aukštyje) bus 19 laipsnių šilumos ištisus metus, vėsiau ryte ir šilčiau apie vidurdienį.
Nors ir keista, bet Bogotos gyventojams 17 laipsnių šilumos yra šalčio sinonimas, tokiu oru jiems jau reikia šaliko ir pirštinių.
Maistas… Tam reikėtų atskiro straipsnio, nes Kolumbija turi neįmanomų išversti produktų įvairovę: platano, yuca, cury, guasca, cilantro.
Tačiau daugelis turistų sako, kad kolumbiečiai valgo tik „arroz con pollo” (ryžius su vištiena) arba „pollo con arroz” (vištieną su ryžiais), bet vėliau pradedi suvokti, kad jie klysta. Užtenka užsukti į parduotuvę ar turgų ir akys raibsta nuo vaisių ir daržovių įvairovės. Kolumbijoje auga 28 vaisių rūšys, kurių nėra niekur kitur pasaulyje ir kurie auga visus metus, nes nėra sezonų.
Jautiesi visą laiką kažkieno sekamas
Tokia pat įvairove pasižymi ir vietos gyventojai. Kiekviename šalies regione skiriasi gyventojų bruožai, papročiai. Prie jų dar prisideda apie šešiasdešimt čiabuvių grupių, turinčių savo kalbą ir papročius.
Deja, Amazonijos džiunglių naikinimas išstumia ir kai kuriuos čiabuvius, kartu su jais miršta kalbos ir papročiai.
Nelengva priprasti prie Kolumbijos gyvenimo, niekada negalima atsipalaiduoti. Namuose jautiesi it mažoje tvirtovėje, sargyba stovi visą parą, telekameros, daugelis namuose turi signalizacijos sistemą, sujungtą su policija.
Greitai pasimiršta ir Europos miestuose įprasti pasivaikščiojimai, jei ir eini gatve, kaskart dairaisi, ar kas nors neseka iš paskos. Jei iš paskos eina įtartinas asmuo, geriau pereiti gatvę ar įeiti į parduotuvę.
Daugeliui turistų patariama pamiršti įprotį fotografuoti gatvėje. Jei eini pėsčiomis, būtina turėti su savimi pinigų. Nedaug, bet negali sau leisti rizikuoti eiti tuščiomis. Juk, jei tave užpuls, turi ką nors pasiūlyti, nes iš pykčio užpuolikas net neabejodamas tikrai šaus ar durs peiliu.
Be abejo, tą patį jis gali padaryti, jei suma jo netenkins arba pradėsi priešintis. Todėl reikia išmokti elgtis taip, kad vėliau nereikėtų sielotis dėl sunkių sužalojimų ar artimųjų mirties.
Praeivius nuodija ir narkotikais
Turi būti atidus, kad gatvėje po nosimi tau nepakištų kokio reklaminio lapelio ar lapelio su adresu.
Dažnai tie lapeliai būna su burundanga – bespalve, beskone ir bekvape narkotine medžiaga. Ji labai paplito Kolumbijoje pastaruoju metu. Jos pauosčiusi auka nieko nepamena, tik randa savo ištuštintą sąskaitą, pavogtą mašiną ar apšvarintą butą.
Ši narkotinė medžiaga, priklausomai nuo dozės, gali turėti ir labai liūdnų pasekmių žmogaus sveikatai.
Netgi ramesnėse miesto zonose įprasta sutikti vadinamuosius „gamin”, jaunučius gatvės gyventojus, purvinus ir dvokiančius, nuolat uostančius klijus ar rūkančius įvairių narkotinių medžiagų atliekas.
Šalis viena turtingiausių pasaulyje
Jau keturiasdešimt metų šalyje siautėja ypatingas pilietinis karas. Iš vienos pusės valdžia ir paramilitares, o iš kitos – įvairūs revoliuciniai judėjimai, kovojantys su valdžia.
Tarp tų judėjimų slepiasi ir narkotikų prekybos klanai. Jie stengiasi nekristi į akis ir išlaikyti gerus, nors ir nelegalius prekybinius santykius su JAV ir Europos šalimis.
Dėl šių įvykių Kolumbijoje žmogžudysčių skaičius yra vos ne aukščiausias pasaulyje. Jų per metus įvykdoma apie 25 tūkst., neįskaitant kas keturias penkias dienas vykstančių stambesnių žudynių. Kolumbija – be galo turtinga šalis, turinti aukso, smaragdų ir naftos.
Ypač didelės pajamos gaunamos iš narkotikų biznio, tačiau šie turtai tik dar labiau pabrėžia skirtumą tarp vargingųjų ir turtuolių. Čia vargšai yra labai vargingi, o turtuoliai beprotiškai turtingi.
Mažai ar beveik nėra vilčių, kad kas nors gali pasikeisti. Kai žmonėms tokio gyvenimo taisyklės atrodo neteisingos, kiekvienas jas keičia pagal savo supratimą. Už miesto ribų guerrilla (revoliucinis judėjimas) stabdo automobilius ir grobia žmones, ypač užsieniečius, ir vėliau reikalauja išpirkos.
Po tokių išpuolių žmones apima baimė, todėl beveik niekas nebevažinėja iš vieno Kolumbijos miesto į kitą. Kas gali, skraido lėktuvu, netgi jei tai ir visai netoli. Kiti paprasčiausiai nekeliauja, daugelis ūkininkų palieka savo žemes, gyvulius ir persikelia į miestus, kur nėra taip pavojinga.
Ilsėtis lydi kariuomenė ir tankai
Tik po keleto metų, kai pagaliau vyriausybė pradeda rimtai kovoti su maištininkais, žmonės droviai pradeda keliauti. Niekas dar nepamiršo baimės, todėl savaitgaliais policija ir kariuomenė organizuoja vadinamuosius „taikos karavanus” tarp pagrindinių turistinių ir poilsio vietovių. Operacija vyksta su policijos, malūnsparnių, kariuomenės pagalba.
Laimei, likus keletui mėnesių iki mano ilgos viešnagės Kolumbijoje pabaigos, nors ir su baime, pradėjau keliauti ir aš, atskleisdama sau nepakartojamą šalies grožį.
Gailiuosi, kad tiek metų buvau priversta nematyti šių nuostabių vaizdų, bet, pasiekusi kai kurias kalnų vietas ir regėdama iki dantų apsiginklavusius kareivius kas dvidešimt metrų, tankus ir smėlio maišais pridengtas apsaugos pozicijas, suvokiu, kad karas čia dar nesibaigė.
Pakylame su savo vyru iki Nevado del Ruiz viršūnės. Tai 5350 metrų aukščio vulkanas, kuris 1985 metais nušlavė nuo žemės paviršiaus, pasiglemždamas 25 000 žmonių gyvybių, Armero miestelį, dabar virtusį kapinėmis ir niekada neatsikėlusį iš jį užliejusio purvo.
Per valandą tropikų džiunglių klimatą pakeičia vėsesnis kalnų klimatas su rūku ir savotiška augmenija.
Tokios kelionės ar galimybė po valandos skrydžio kalnų sniegą iškeisti į septynių spalvų Karibų jūrą su koralais ir margaspalvėmis žuvytėmis padeda pamiršti bet ką.
Jokios abejonės! Kolumbiją galima tik mylėti arba galima jos nekęsti. Nėra kitos išeities ir kitokio vertinimo. Kolumbija – kraštutinumų kraštas, kaip ir jos žmonės ar papročiai.
Dviratininkai ir pėstieji – žemiausia kasta
Dar vienas greitai pastebimas Kolumbijos bruožas – eismas miesto gatvėse. Jis toks netvarkingas, kad net pats netvarkingiausias Europos miestas būtų pavyzdinis.
Vairuoti mašiną Bogotoje – tolygu laikytis kažkokių džiunglių įstatymų ir nuolatos kovoti. Vienintelė galiojanti taisyklė – visada vadovautis stipresniojo teise. Todėl ta prasme, pavyzdžiui, pėstieji, neturi jokių teisių, toliau rikiuojasi dviratininkai, motociklai, mašinos, džipai ir autobusai.
Mašinos dydis ne tik pastato tave į eismo gatvėmis aukštesnę arba žemesnę pakopą, bet atskleidžia ir tavo socialinį statusą. Dviratininkai ir pėstieji priklauso žemiausiam žmonių socialiniam sluoksniui.
Europietiškam protui suvokiamos eismo taisyklės čia neegzistuoja. Nori sukti į dešinę? Gali sukti iš bet kurios juostos, gali nežiūrėti pro langelį, iškišk ranką, ir to pakaks.
Daugelis kolumbiečių teises nusiperka nelaikę jokių egzaminų, daugelis jaučiasi esantys lyg tas garsus lenktynininkas Chuanas Pablo Montoja.
Autobusai ir taksi yra atskira kategorija. Jie – tikrieji gatvių šeimininkai. Gali lėkti beprotišku greičiu tarsi vežtų malkas, o ne žmones, gali nesustoti paimti keleivių arba stoviniuoti kas 5 metrus, nes stotelės čia tik dekoratyvinės ir jokių funkcijų neatlieka.
Kai lyja, o lyja čia beveik kasdieną, eismas sulėtėja vėžlio greičiu. Be abejo, esant tokiai tvarkai, sunku atvykti sutartu laiku, bet tai tik pretekstas, nes laiko ar atsakingumo sąvokos čia praktiškai neegzistuoja.
Jei jus pakvietė atvykti į šventę 8 valandą vakaro, o jūs atvykstate 9 valandą, galite būti tik pirmieji. Vėluoti yra normalus reiškinys, punktualumas čia kol kas dar nesuvokiamas dalykas.
Apie ateitį niekas negalvoja
Ir vis dėlto… Kolumbija reaguoja į nesėkmes ir netgi nereikšminguose dalykuose sugeba surasti džiaugsmo ir vilties. Ko gero, niekada gyvenime dar nemačiau tokio skurdo, kaip čia.
Moterys, patenkintos, kad pietums gali palikti savo vaikams ryžių, o vakarienei… bus matyti; ištisos šeimos, važinėjančios gatvėmis pasikinkiusios arkliuką ir renkančios kartoną, popierių; vagys, artistai, narkotikų prekeiviai, smaragdų prekeiviai, samdomi žudikai. Kita vertus, niekada nesu mačiusi tokių besišypsančių žmonių.
„Mirti, žūti – tolygu peršalti”, – taip sako kolumbiečiai. Jie gyvena tik dabartimi, nekuria ateities planų, negalvoja apie rytdieną, tik svajoja. Juk rytojaus gali ir nebūti.
Atlyginimai, mokami kas penkiolika dienų, dingsta po poros dienų, sumokėjus skolas ir nusipirkus šiek tiek maisto. Vyrai atlyginimus prageria, nors vaikai dėl to ir liks be maisto.
Moka džiaugtis mažais dalykais
Rumba… Šokiai, gėrimai, linksmybės prasideda ketvirtadienį, o baigiasi sekmadienį. Kai baigiasi ir pinigai.
Bet kurio amžiaus žmonės eina šokti, linksmintis ir bent jau trumpam pamiršta savo problemas. Muzika skamba visur. Kolumbiečiai neegzistuotų be muzikos. Muzika ir ritmas tiesiog įaugę į jų kraują.
Netgi geriausiai šokantis europietis, palyginti su jais, primena šluotos kotą. Kiekvienas šalies regionas turi savo muziką, šokius – nuo vallenato iki reggea.
Kolumbiečiai žinomi kaip neatsakingi žmonės, nesilaikantys duoto žodžio ir tam pateisinti surandantys šimtus pretekstų.
Bet gal už tos vaikiškos jų dvasios slypi noras šypsotis matant dideles tragedijas ir stebėtis mažais dalykais? Ta pati dvasia galbūt padeda jiems išgyventi žiaurumą ir pakęsti 40 metų trunkantį pilietinį karą.
Šią šalį galima ir mylėti
Kolumbija turi savo didvyrius, dievina juos, nešioja širdyje. Be išvaduotojo Simono Bolivaro, Nobelio premijos laureatas Gabrielis Garsija Markesas, „Formulės 1” čempionas Chuanas Pablo Montoja, Šakira, Carlos Vives, Chuanes, tai tik keletas vardų.
Gabrielis Garsija Markesas yra pasakęs: „Nėra kito pasaulio, kur galima būtų išsikraustyti”.
Po šioje šalyje praleistų septynerių metų, pakeitusių mano mąstyseną, užpildžiusių ne vieną mano gyvenimo knygos puslapį, esu įsitikinusi, kad Kolumbiją galima mylėti.
Juk čia yra visko: didelės meilės gyvenimui, negęstančių šypsenų, nepakartojamos spalvos smaragdinių kalnų, neaprėpiamų kavos plantacijų, neperžengiamų džiunglių…
Audronė Mulevičiūtė