„Daug rūkote?” – susėdus kalbėtis paklausiau Romualdo Malinausko. Jaukus jo kabinetas Klaipėdos universiteto Menų fakultete skendėjo lengvame dūmų rūke. Iš grotuvo sklido tokio pat lengvumo džiazo muzika…
„Žinau, kad kenkia sveikatai, bet aš nieko nebespėju, – šiek tiek įsitempęs pradėjo žinomas bosinės gitaros meistras, džiazo grupės „Doudi Jazz Band” narys, universiteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas. – Prieš koncertą tiek rūpesčių…”.
Šeštadienį Klaipėdos koncertų salėje įvyksiantis koncertas, kuriam R. Malinauskas atidavė visas savo jėgas – neeilinis įvykis muzikantui, nors jų per gyvenimą jau buvo nesuskaičiuojama daugybė. Tądien kartu su savo draugais, kolegomis ir klausytojais R. Malinauskas švęs 50-metį. Koncertas, kuriame dalyvaus visas būrys Lietuvos džiazo žvaigždžių, taip ir vadinasi: „Draugų ir džiazo apsupty”.
Galbūt Jūsų pasveikinti atvyks ir Laima Vaikulė? Jau senokai grojate jos orkestre…
Buvo tokia mintis, pasikviesti ir Laimą. Mūsų draugystė tęsiasi nuo 1998 metų. Skambinau, kviečiau, bet juk žinote, koks tas atlikėjų gyvenimas. L. Vaikulės koncertų grafikas sudarytas jau prieš metus, šią savaitę ji koncertuoja Astanoje – naujojoje Kazachtano sostinėje. Ji mane pasveikino telefonu.
Atleiskit už nekuklų klausimą: kaip seniai jau esate vedęs?
(Juokiasi) 25 metus, – atsako truputį nustebęs.
Provokuoju Jus, Romai. Klausiu ne apie jūsų žmoną Audronę, o apie bosinę gitarą. Juk esate surišti gal netgi tvirtesniais nei vedybiniais saitais…
O, bosinę gitarą aš atradau dar anksčiau nei žmoną, – juokiasi. – Turbūt prieš 35 metus…
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių grojau trombonu, bet vos išgirdęs apie bosinę gitarą baisiai jos užsinorėjau… Tromboną tikrai mylėjau ne taip stipriai. Po truputį vienas pats užsidaręs ėmiau mokytis. Tada dar nebuvo jokių mokytojų.
Tiesa, kad esate pirmosios Džiazo katedros laidos absolventas?
Taip, mes dviese – aš ir Arvydas Joffė. Tai buvo labai seniai, 1979 metais.
Įdomi istorija. Studijavau Pučiamųjų katedroje, buvau jau ketvirtame kurse, kai buvo atidaryta Estradinės muzikos katedra. Taip ji tais laikais vadinosi. Jau turėjau baigti mokslus ir man, kaip nekeista, visai neblogai sekėsi groti tuo trombonu… Bet jau būdavo taip: atsiskaitydavau su dėstytojais, lūpos „apšokdavo” nuo grojimo ir vėl griebdavau gitarą, į festivalius važiuodavau… Galiausiai išėjau iš paskutinio kurso ir įstojau į naująją katedrą. Tai buvo šventė.
Turbūt neverta net klausti – gražesnio skambesio nei bosinės gitaros Jums nėra…
Aš atsiskleidžiu per bosinę gitarą. Kiti muzikantai – per mušamuosius, per dainavimą ir t.t. Nesvarbu, kokiu instrumentu muzikantas groja ar dainuoja – kiekvienas tą daro skirtingai, savaip. Atrodo, bosistai visi vienodai groja, „bum bum”, ir viskas. Bet taip nėra. Mes grojame širdimi, todėl paimkit bet kurį instrumentą – skirtingi muzikantai ir skambesį išgaus skirtingą. Tai – muzikanto balsas.
Per tiek metų visko buvo. Kiek esu ant savęs pykęs, kiek savęs negalėdavau suprasti, – susimąsto. – Jei nori ko nors pasiekti, nereikia savęs gailėti. Muzikai, savo instrumentui turi visiškai pasišvęsti. Aišku, žiūrint ko tu sieki, kokią kartelę sau nusibrėži. Kiekvienas turime savo tikslą. Tačiau menininkai kitokie, jie itin jautriai reaguoja į visas sėkmes ir nesėkmes… Gali būti užsidėjęs kokią tik nori kaukę, bet širdy vis tiek esi kaip gėlytė pažeidžiamas.
Aš – ne išimtis. Prisipažįstu, esu labai jautrus.
Jūs savąjį tikslą jau pasiekėte?
Ne, aš jo dar siekiu. Kadaise manęs paklausė: koks tavo gyvenimo tikslas? Atsakiau: išmokti gerai groti, ir visi labai nustebo. Ką, ir viskas? O man tai atrodo labai daug.
Pastebėjau, kad kuo daugiau darai, tuo mažiau žinai… Žinių visada trūksta. Visada gali atrasti ką nors naujo.
Kolegos išvardijo galybę gerų Jūsų savybių. Sakė, kad esate tikras profesionalas, viską atliekate pedantiškai tiksliai.
Malonu, kad draugai taip kalba, tai šioks toks mano įvertinimas. Bet aš irgi klystu, kaip ir visi žmonės. Turiu ydų, ne visiems patinka mano charakteris.
Kolegos sakė, kad esat užsispyręs ir tikras karštakošis…
Taip, tikrai, esu impulsyvus. Galiu ką nors pasakyti, o vėliau, aišku, gailėtis.
Užsidegęs galite ir studentą iš auditorijos išvaryti?
Na, ne… Stengiuosi savo studentams būti kaip tėvas. Matau, kad jiems reikia pagalbos, nepakanka tik žinias „įkratyti”. Jie tokie pat menininkai, turi savo ambicijas ir jas reikia gerbti. Dėstau jau 25 metus – baigęs mokslus taip ir pasilikau.
Penkiasdešimt metų – daug ar mažai?
Man tie metai nieko nereiškia. Jaučiuosi jaunas ir džiaugiuosi įgyta gyvenimo patirtimi, ji jau tikrai didelė.
Tačiau sutikite, kad 50 metų žmogus gali būti mažiau patyręs nei 25-erių jaunuolis. Tai priklauso nuo žmogaus pasaulėžiūros, jo gyvenimo būdo. Muzikanto gyvenimas yra labai aktyvūs. Hiperaktyvus. Visko būna labai daug.
Vadinasi, nesate iš tų, kurie išgyvena dėl kiekvieno žilo plauko?
Mano regėjimas prastas, nepastebiu, – juokiasi. – Na, amžius daro savo – jau akinius nešioti reikia…
O kadaise turėjote tokius ilgus plaukus…
Taip, matėte nuotrauką? Vienoje – aš, kitoje – A. Joffė, – žvilgteli į sieną su fotografijomis. – Fotografuota koncerte tuometinėje filharmonijoje, kurios vietoje dabar Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Buvo įdomūs laikai. Ilgi plaukai buvo savotiškas pasipriešinimas sovietinei priespaudai. Aišku, mes nefilosofavome taip giliai, – tiesiog tai buvo madinga.
Žinau, kad buvote populiarus tarp merginų.
Šito negaliu pasakyti, nežinau. Čia moterys taip sako? Hmmm… Na, normalūs muzikantai myli moteris, nes jie myli grožį, švelnumą.
Muzikantų žmonų dalia – labai sunki. Juk muzikantas – kaip čigonas. Jis klajoja iš vienos vietos į kitą…
Mano žmona Audronė – iš kitos sferos, ji sportininkė, plaukimo trenerė. Jei tikrai myli – turi prisitaikyti vienas prie kito, nes vieną dieną akla meilė baigiasi ir prasideda realus gyvenimas. Mano žmona supranta, kad daugiau nieko negalėčiau daryti, nes nieko daugiau nemoku. Būti verslininku tikrai negalėčiau, sugebu nupirkti ir parduoti tik pigiau…
Kiek Jums svarbi šlovė? Ar kada svajojote apie didžiules scenas ir šimtatūkstantines jus garbinančias žiūrovų minias?
Šlovė, pripažinimas – labai realityvu. Žiūrint kas tave pripažins… Aš visą gyvenimą grojau nepopuliarią masėse muziką – džiazą. Klaipėdoje iš pradžių buvo vos keli gurmanai. Apie kokį olimpą tuomet gali kalbėti? Na, buvau kviečiamas išvykti į užsienį ir groti komercinę muziką. Jei būčiau sutikęs, gal dabar būčiau turtingesnis… Bet „popsas” man niekada nebuvo įdomus. Ir dabar jis manęs nežavi. Tik grodamas džiazą susišneku su savimi.
Giedrė Petkevičiūtė