Senieji Klaipėdos gyventojai, istorikai, menininkai vienbalsiai tvirtina, jog Klaipėdos miestui ir kraštui, Mažajai Lietuvai nusipelnę kultūros, mokslo, politikos, visuomenės veikėjai yra užmiršti. Vienas kitas prisimenamas, stuktelėjus kokiam nors jubiliejui, tačiau kryptingo darbo įamžinant šviesuolių atminimą – nėra.
Dėmesys G. Zauerveinui
Į Sausio 15-osios – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 83-ųjų metinių minėjimo programą šiemet įtrauktas nedidelis renginys, skirtas Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjo Jurgio Zauerveino 175-osioms gimimo metinėms. Tačiau yra klaipėdiečių, manančių jog G. Zauerveinas nusipelnė ir didesnių, išliekamąją vertę turinčių atminimo ženklų.
1831 m. Vokietijoje gimęs Georgas Zauerveinas – žinomas poliglotas, keliautojas, daug nusipelnęs žadinant lietuvių tautinį sąjūdų Mažojoje Lietuvoje. Yra sukūręs eilėraščių, poemų lietuvių kalba, rašęs lietuvių kultūros klausimais. Jo kūrinys „Lietuvininkais esame mes gimę” tapo Mažosios Lietuvos himnu.
Praėjusių metų pavasarį Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Aleksandras Žalys iškėlė idėją kuriame nors Klaipėdos miesto skverelyje pastatyti paminklą ar biustą G. Zauerveinui. Idėjai pritarė šios asmenybės ir jos palikimo tyrinėtojai iš Vokietijos, Anglijos, Danijos, Norvegijos, Lietuvos, dalyvavę konferencijoje „G. Zauerveinas ir lietuvių tautos atgimimas XIX a. pab.”, vykusioje Klaipėdos universitete.
„Istorinių paminklų mūsų mieste labai trūksta. G. Zauerveinas tikrai to vertas. Jis – ne tik mūsų tautiškumo žadintojas, bet ir mūsų vartai į pasaulį. Juk ši asmenybė žinoma daugelyje pasaulio šalių”, – tvirtino A. Žalys.
Kaimas be paminklų
„Klaipėdai ypač trūksta paminklų, – pritaria A. Žalio idėjai Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, skulptorius Arūnas Sakalauskas.
„Paminklai suteikia didelio miesto įspūdį, o Klaipėda atrodo kaip kaimas. Mūsų mieste daugybė apleistų skverų, aikščių, jose galėtų atsirasti ir dideli paminklai ir maži biustai ar tiesiog dekoratyvūs meniški akcentai, įprasminantys mūsų mieste, krašte gyvenusių, kūrusių ir kitaip nusipelniusių žmonių atminimą.
Aš esu suskaičiavęs bent 24 asmenybes. Galėtų būti paminklai G. Zauerveinui, A. Brakui, Vydūnui, I. Simonaitytei, Kulviečiui. Manau, kad nereikia laukti, kol bus minimas koks nors jų jubiliejus, tai – mūsų, klaipėdiečių, garbės reikalas”, – kalbėjo A. Sakalauskas.
Kalta valdžia
Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas, žurnalistas Bernardas Aleknavičius sakė, jog jau daug metų vis ragina ir ragina miesto valdžią atkreipti dėmesį į Klaipėdos miesto, krašto ir Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimo įamžinimą, tačiau nesulaukia rimtų žingsnių.
„Atminimo lentos žymiems veikėjams pasirodo tik jų palikuonių dėka. O Savivaldybė vis neturi ar pamiršta skirti pinigų tam reikalui. Tik kalba daug. Iškilo iniciatyva pastatyti paminklą Vydūnui. Kalbėjo, kalbėjo visi, diskutavo, svarstė, kol nutilo. Dabar iškilo iniciatyva statyti paminklą G. Zauerveinui. Vėl visi tik kalba. Man atrodo, kad čia – finansinė problema.
Jei Aleksandras Žalys būtų toks įtakingas, kaip Alfonsas Žalys, kurio dėka buvo pastatytas paminklas Mažvydui, ar Valentinas Greičiūnas, kuris pastatė paminklą prie upės, – tai monumentas Zauerveinui jau stovėtų”, – įsitikinęs B. Aleknavičius.
Pašnekovas gėdino Klaipėdos valdžią, jog uostamiestyje nėra nei Vydūno, nei A. Brako gatvių, kad užmirštas kunigas Jakobė, kuris Klaipėdoje dėstė lietuvių kalbą Luizės gimnazijoje, o Tilžėje įkūrė lietuvių literatūros draugiją, kurioje dalyvavo visos Europos mokslininkai.
Nežiūri kompleksiškai
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotoja, dr. Silva Pocytė mano, kad paminklų statymas problemos neišspręs.
„Jau tiek tų paminklų pristatėme, net neatsiklausę visuomenės nuomonės. Manau, kad dar vienas paminklas Georgui Zauerveinui neišspręs problemos. Klaipėdos miestui ir kraštui nusipelnių žmonių atminimo įamžinimas turi būti sprendžiamas kompleksiškai, vadovaujantis aiškiais prioritetais”, – įsitikinusi istorikė.
Pasak S. Pocytės, G. Zauerveinas – labai svarbi asmenybė, tačiau jo atminimas jau įamžintas suteikiant vardą gatvei. Pašnekovė atkreipė dėmesį kitus žmones, nusipelniusius pačiam Klaipėdos miestui, čia gyvenusius ir kūrusius, tačiau užmirštus.
„Tai vienas iš „Ryto” spaustuvės įkūrėjų, „Aukuro” draugijos aktyvus narys J. Stikliorius (šiemet liepos 25 d. bus jo gimimo 135-osios metinės. – Aut. past.), profesorius, kunigas V. Gaigalaitis. Yra net pastatai, kuriuose jie gyveno, tačiau apie tai neprimena net atminimo lentos.
Be to, šiemet minimos dailininko A. Brako jubiliejus. Taip pat šiemet – Lietuvių tautosakininko, poeto, kultūros veikėjo Liudviko Rėzos 230-osios gimimo metinės. Šiai sukakčiai paminėti KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas spalio mėnesį organizuoja konferenciją, o ar kas paminėjo tikrąją jubiliejaus datą sausio 9-ąją?”, – retoriškai klausė istorikė S. Pocytė.
Sukilimo vadas pamirštas
Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva” Seimelio vicepirmininkė Rūta Mačiūnienė-Kėkštaitė išreiškė pasipiktinimą, kad iki šiol Klaipėdoje neprisimenamas ir nepagerbiamas pagrindinis 1923-ųjų metų sausio 15-osios sukilimo organizatorius Klaipėdos krašte Erdmonas Simonaitis.
„Jis buvo Klaipėdos krašto sukilėlių direktorijos prezidentas, Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkas. Sukilimą iš Lietuvos pusės organizavęs Budrys jį vadino savo bendražygiu. Po sukilimo E. Simonaitis išvyko į Kauną, bet buvo vokiečių suimtas ir ilgus metus kalintas. Perlaidotas Lėbartų kapinėse. Jis buvo tikras klaipėdiškis, gyveno Šaulių g. Iki šiol ant to namo net atminimo lentos nėra”, – apgailestavo lietuvininkė.
Nebylūs palaikai parke
Istorikas, leidėjas, fotografas Kęstutis Demereckas atkreipė dėmesį, jog daugelio Klaipėdos miestui, kraštui, Mažajai Lietuvai nusipelniusių žmonių palaikai yra čia pat, senosiose Klaipėdos kapinėse (dabar Skulptūrų parkas), tačiau apie tai nėra nė menkiausios informacijos.
„Čia buvo palaidotas Klaipėdos istorijos autorius Jonas Zembrickis (vakar buvo 150-osios jo gimimo metinės. – Aut. past), Klaipėdos uosto statytojas, knygos apie uostą autorius Karlas Veitas, istorikas Arturas Bitensas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Adomas Brakas, alaus daryklos įkūrėjas Rainekė, kunigas, pirmosios mokyklinės chrestomatijos autorius Jakobė, lituanistinio sąjūdžio veikėjas, klaipėdos krašto tautosakos rinkėjas, pirklys, žvejybos meistras Ernstas Vilhelmas Berbomas (kovo 11 d. bus minimos jo gimimo 220-osios metinės) ir kt.”, – vardino pašnekovas.
Kuris vertesnis?
Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Vidas Pakalniškis, paklaustas, kada mūsų mieste bus deramai prisiminti Klaipėdos miestui, kraštui ir Mažajai Lietuvai nusipelnę žmonės, žarstė sąmojį: „Kas man gali pasakyti, kuris labiausiai nusipelnęs – kuris daugiausiai vaikų prigimdė, kuris uostą statė ar knygą rašė… Nėra patvirtintos tvarkos, kriterijų, kurių asmenybių atminimą pirmiausiai reikėtų įamžinti.
Kažkada buvo sušaukta grupė autoritetingų žmonių, kurie parengė sąrašą tokių asmenybių. Jame buvo 120 pavardžių. Po svarstymų ir diskusijų liko 60 pavardžių sąrašas, tačiau jis nėra galutinis, nes trūksta datų ir faktų apie kai kuriuos žmones. Juk visiems paminklų nestatysi. Beje, G. Zauerveino tame sąraše nebuvo”, – tvirtino V. Pakalniškis.
Namai negražūs atminimo lentoms
Pasak Kultūros skyriaus vedėjo, neseniai buvo svarstoma įamžinti Erdmono Simonaičio ir Jokūbo Stiklioriaus atminimą, pakabinant atminimo lentą ant Šaulių g. 36 namo, kuriame jie abu gyveno.
„Tačiau jūs pažiūrėkit į tą namą ir suprasite, kodėl šios minties kol kas atsisakyta. Namo fasadas baisus ir savininkams visai nerūpi. Negi ant apsilaupiusios sienos kabinsi atminimo ir pagarbos ženklą?”, – retoriškai klausė valdininkas.
Panaši situacija, pasak V. Pakalniškio, ir su Viliaus Gaigalaičio atminimo įprasminimu. Namas, kuriame gyveno ši asmenybė – tai Teismo pastatas H. Manto gatvėje, aplink kurį pastaruoju metu nesibaigia statybos.
Dailės mokyklai – A. Brako vardas
Tiesa yra ir gerų poslinkių. Klaipėda šiemet pagaliau atiduos skolą mūsų mieste prieškariu gyvenusiam ir kūrusiam dailininkui, kultūros, visuomenės veikėjui, architektui, politikui Adomui Brakui (1886-1952).
120-osioms jo gimimo metinėms skirtos programos konkursą prieš savaitę laimėjo P. Domšaičio galerijos pateiktas projektas. Jo autorė, menotyrininkė Kristina Jokubavičienė pasiūlė balandžio mėnesį suteikti Adomo Brako vardą Klaipėdos vaikų dailės mokyklai, taip pat surengti mokslinę konferenciją, moksleivių konkursą „Piešiame Braką”, A. Brako kūrinių parodos atidarymą, kultūrinį vakarą.
„Klaipėdos savivaldybės sumanymas pagerbti A. Braką yra sveikintinas ir džiugus. Galbūt po šio minėjimo bus prisimintos bei pagerbtos ir kitos mūsų miesto, krašto asmenybės. Dabar šveisuolių atminimo įprasminimas Klaipėdoje – skurdokas, dažniausiai proginis ir formalus. Vienus veikėjus prisimename dažniau, kitus rečiau, trečius – esame nepelnytai pamiršę. Taip neturėtų būti. O formų, kaip paminėti yra įvairių. Man asmeniškai norisi, kad atminimas turėtų išliekamąją, dvasinę vertę. Pavyzdžiu galėčiau pateikti Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines 1930-aisiais Kaune. Šią datą tuometinė valdžia nusprendė įprasminti pastatant Karo ir M. K. Čiurlionio muziejų”, – kalbėjo P. Domšaičio galerijos vedėja K. Jokubavičienė.
Jurga Petronytė