Sovietmečio nostalgija – ne kas kita, kaip neišvengiamo mūsų visuomenės gijimo proceso dalis. Buvome pasyvūs, nes viską nuspręsdavo valdžia, ir staiga vietoje prievartos – laisvė, demokratija, didelė atsakomybė – už save, už savo šeimą, už savo valstybę. Praeities pamiršti negalime, nes ji mus padarė tokius, kokie esame.
Bet nereikia užmiršti tų, kurie pakeitė istoriją, 1991-ųjų sausio 13-ąją stoję akistaton su mirtimi, kurie apgynė mūsų visų ir mūsų vaikų ateitį ir kurie teisėtai gali vadintis pirmaisiais tikrai laisvais Lietuvos Respublikos piliečiais. Kalbiname dar vieną Televizijos bokšto gynėją, profesorių, habilituotą daktarą, biochemiką Arūną Ramanavičių.
Dviračiu paskui tankų koloną
Tomis dienomis, kai beginkliai žmonės telkėsi sostinės gatvėse, kad apgintų švenčiausią – laisvės – siekį, Arūnas Ramanavičius jau penktus metus Vilniaus universitete studijavo biochemiją ir buvo vienas pažangiausių studentų.
„Daug kas prisimena, kokios priežastys anuomet visą tautą stūmė išeiti į gatves, na, o entuziastingoji studentija dažnai būna vyksmo avangarde. Nors nesakyčiau, kad buvo kuriamos kokios atskiros organizacinės grupės – vyko savaiminiai procesai, kurstantys patriotizmo dvasią, – sako profesorius. – Tuomet buvo šilta besniegė žiema. Tądien aš nuo pat ryto apvažiavau visus saugomus objektus. Gyvenau netoli Šiaurės miestelio, tad važiuodamas namo užkąsti, sutikau iš ten judančią 20-ies tankų ir šarvuotų transporterių koloną. Ir, ją aplenkiant bei vėl sugrįžtant į galą, teko linksmai nuvažiuot iki televizijos bokšto. Ten jau kelias buvo užgriozdintas kita karine technika, na, ir tai erzino, provokavo žmones galbūt kokiems nepamatuotiems veiksmams, bet viskas vyko be iššūkių, minia stengėsi kariškių, kurie tupėjo savo mašinose ir nerodė veidų, neįžeisti”.
„Žmogiškas orumas neleido bėgti nuo girto rusų kareivio”
„O paskui vyko šturmas, ataka: karinė technika išvartė tvoras, ir prasiveržė į bokšto teritoriją. Tuo metu buvau gyvojoje grandinėje per penketą metrų nuo bokšto. Desantininkai išsilaipino iš šarvuočių ir susigrupavę puolė į minią mėtydami sprogmenis. Jie buvo apsvaigę nuo kažkokių psichotropinių medžiagų, nes akys buvo išsprogusios, reakcija lėta kaip zombių, – prisimena pašnekovas. – Kiek teko pastebėt, labiausiai nuo smogikų nukentėjo moterys, kurias jie daužė automatų ir kulkosvaidžių buožėmis, ir tie žmonės, kurie nespėjo reaguot. Pirmasis šturmas nelabai pavyko – jie neprasilaužė pro tą grandinę, tada panaudojo mokomuosius sprogmenis, kurie sužeidė.
Kodėl stovėjau, nesitraukiau? Na, matote, trauktis prieš girtą rusų kareivį (aš pats buvau sovietų kariuomenėje atitarnavęs), tai tas pats, kaip sprukti, kai gatvėje tave puola sverdintis girtuoklis. Koks čia pyktis ar baimė – paprastas žmogiškas orumas sulaikė. Atvirai pasakius, jeigu ne šautuvai, nebūtų buvę nei prieš ką trauktis; nesvarbu, kad tai desantininkai ar kokie „Alfos-betos” daliniai, jų galia nebuvo itin įtikinama. Mačiau ne vieną parkritusį kareivį – dėl nekoordinuotų judesių ir dėl to, kad netvirtai laikėsi ant kojų. Mes nesitraukėm, gynėmės. Bet kai jie, padrąsinę save kažkokiais šūksniais, pradėjo naudoti kovinius ginklus prieš beginklius, iš antro karto jiems pavyko prasiskinti, luošinant ir žudant žmones. Tuomet desantininkai, išdaužę televizijos bokšto langus, pro juos sulindo ir tęsė savo operaciją”.
Ir ligoninėje tarp sužeistųjų sėta panika
Pasak Arūno Ramanavičiaus, kiekviename mažame žemės kvadrate kovos veiksmai vyko skirtingai. Nors dūminės uždangos buvo užleistos kitoje bokšto pusėje, kur sukinėjosi tankas, jam buvo sunku matyti, kas vyksta, nes buvo pašautas vienas iš pirmųjų. Gynėjui buvo nukirstas šlaunikaulis, koją tampė skausmingas mėšlungis, ir galvoje kirbėjo mintis, kaip greičiau pasišalinti iš pavojaus zonos. Tuomet jis dar nežinojo, kad į žmones buvo šaudoma daugiafunkcinėmis dum-dum kulkomis, t.y. išcentrinėmis ir sprogstančiomis. Beje, tūkstančiai tų kulkų skeveldrėlių jo kūne liko po šiai dienai…
„Kai vaikinai mane nunešė į kažkieno automobilį, šį žmonės per posūkius iškilojo, išnešė rankomis, nes gatvėse būta labai daug automobilių kamščių bei karinės technikos. Šv. Jokūbo ligoninėje, nors patalpos tokiai padėčiai nepritaikytos, niekas per daug nesiblaškė, dirbo savo darbą, kaip priklauso, rūšiavo sužeistuosius. Ir pagalbon atskubėjo medicinos fakulteto studentai – praktikantai. Tarp sunkiai sužeistųjų buvo atvežta ir jau mirusių. Tiesa, mano matymo plotas buvo ribotas, mat aš buvau įstumtas į tamsų sandėlį, ir čia su dar pora sužalotų vyrų mėginome save drąsinti dainomis – tą penketą valandų, kol laukėme operacijos.
Kai kurie rusai sanitarai ar slaugės mėgino skleisti paniką, bet tokių nebuvo daug. Dar buvo pora epizodų. Kai sausio 13-osios dieną, jau po operacijos, gulėjau, išgirdome informacijų, kad bus stengiamasi iš ligoninių surinkti visus sužeistuosius, kad neliktų įkalčių ir užsienio žurnalistai negalėtų jų nufilmuoti. Po to, esą, visus sunaikinsią ar išvešią. Tai mus, negalinčius pajudėti, tampė sesutės ir patys ligoniai – slėpti į palėpes. Aš buvau ypač nepatogioje padėtyje, įtvirtintas prie tokio aparato su daugybe svarsčių, tad kiekvienas kojos krestelėjimas kainavo dideles kančias. Mane paslėpė operacinėje su degančia lentele: „Vyksta operacija. Trukdyti draudžiama!” – pasakojo Arūnas Ramanavičius.
Sužeistasis, išgabentas „kontrabanda”
„Po sužeidimo mane operavo penkis kartus, gydžiausi įvairiose valstybėse. Ligoninėse išgulėjau pirmuosius trylika mėnesių. Dešimt iš jų tysojau „prikabintas” ir negalėjau net atsikelti. Ar nesigraužiau, atseit „kas mane nešė į tą galerą”? Matote, aš į visa žiūrėjau filosofiškai, – juokiasi profesorius. – Jau kur nešė, ten nunešė, nebepakeisi. Darėm tai, ką tuo momentu ir reikėjo daryt, ir kas, šiandienos akimis žvelgiant, bent jau iš dalies išėjo į naudą. Todėl nebuvo nė krislo dvasios sumaišaties”.
„Sutapimo dėka Šv. Jokūbo ligoninėje apsilankęs lėktuvu iš Vengrijos atskridęs garbės konsulas Vytautas Grinius pateko į mano palatą ir nusprendė, kad gal šį į kokoną suvyniotą vaikiną vertėtų išvežti gydyti Vengrijos gynybos ministerijos lėšomis. Pažadas nebuvo užmirštas, ir po poros mėnesių toks mažas lėktuviukas mane išskraidino kontrabandos keliu. Menu, kaip pasienyje ilgai laukiau mašinoje, šalau šlapiame gipse „supakuotas”, bet mano globėjai papirko pasieniečius, ir mažas lėktuvas išgabeno mane kaip kokį kontrabandinių cigarečių bloką. Vėliau, kilus komplikacijoms po operacijos Vengrijoje, kai grėsė kojos amputacija ir reikėjo išimt iš kojos metalines dalis, tolesniu mano gydymu ir išlaidomis pasirūpino Vokietijos gynybos ministerija. Tuo metu ką tik buvo žlugęs pučas Maskvoje, ir Vokietija rugsėjo 8-ąją nusprendė, jog laikas ir jai pripažinti nepriklausomas Pabaltijo valstybes. Ir vėl laimingo atsitiktinumo dėka susitikau su tokia ponia Kornelija, vadovavusia vokiečių delegacijai, ir asmeninis pokalbis su ja nulėmė tą kilnų draugiškos šalies gestą – pasirūpinti bent vienu sužeistuoju”.
Kylanti Lietuva verta jai sudėtų aukų
„Gailėtis man teko tik tuščiai sovietų kariuomenėje ir po sužeidimo prarasto laiko”, – sako pašnekovas, kuriam mokslai visuomet sekėsi sklandžiai, nereikalavo jokių pastangų. Šiuo metu Arūnas Ramanavičius dirba Vilniaus universiteto Analizinės chemijos katedros profesoriumi, VU Imunologijos instituto analizės ir meno technologijų laboratorijos vedėju. Laisvalaikiu vėl mina dviratį, nes juo važiuoti lengviau, negu vaikščioti. Sukūręs šeimą su buvusia kurso drauge, kurį jį visus tuos metus palaikė, augina trylikos metų sūnų Simoną ir trejų metukų dukrą Agnę.
„Aš vaikams per daug nepasakoju, ir šeimos rate mes tų įvykių nesureikšminame. Metines švenčiu su draugais, išgyvenusiais panašius dalykus, su kuriais sieja tvirtas ryšys, nes vieni kitus gerai suprantame. Kasmet drauge per Sausio 13-ąją pagerbiame žuvusiusiuosius”, sako žmogus.
Profesorius teigė nekreipiąs dėmesio į tuos, kurie ir šiandien dergia laisvės gynėjus, šmeižia arba kritikuoja valstybę ir kurie mažiausiai yra prisidėję prie pergalės, nepajutę jos skonio su krauju ant savo lūpų.
„Visame pasaulyje visais laikais buvo ir yra žmonių, kurie nepatenkinti, kad kaimynas geriau gyvena. Gal vieni ilgisi jaunystės, kurios prisiminimai išlieka šviesūs; kiti, anos gadynės funkcionieriai, galbūt turėjo kokių lengvatų, yra dėkingi partijai už taloną patalynei. Svarbiau, jog gyvenimo poslinkiai, mano supratimu, pozityvūs, ir valstybės perspektyvos džiugina. Tokio ekonomikos lygio tikrai nebuvome pasiekę, buvome giliai giliai dugne, ir labai greitai grimzdome. Nes ta valstybė, agresyvi viso pasaulio atžvilgiu, visiškai izoliavusis, – iš principo negalėjo išsilaikyti. Buvo stengiamasi, kad ir žmonės nepažintų kitokio gyvenimo ir nesuprastų, kas ir kodėl čia negerai – absurdiška, bedieviška, nežmoniška, uždara sistema pati save sužlugdė. Aš manau, jei kas šiandien ir purkštauja, tai be gilaus įsitikinimo: juk buvusi ir esama realybė nesulyginamos, pakanka išeiti į gatvę. Aš kalbu ne vien apie ekonomiką, bet apie dvasios dalykus: kuo mes buvome, kuo galėjome būti cinizmu persmelktoje grobuoniškoje valstybėje, kurios ir tikslai kiti buvo, nei deklaruojama. Štai buvo kalbama apie taiką, o ruošiamasi karui, kalbama apie draugystę, o visi žmonės buvo priešai.
Matau daugybę pozityvių pokyčių, atliepiančių laiko dvasią, žmonės labiau rūpinasi savo ateitimi; juk anksčiau individas nelabai ką galėjo pakeisti, priklausydamas nuo geležinės sistemos. Tenkinosi tuo, kur jį nugrūs, kokį kąsnį pametės kaip elgetai, ką už tave nuspręs. Ypač jaunimas greit prisitaiko, o studentiją, kuri išties išgyveno dvasinį atgimimą, pavadinčiau jeigu ne visuomenės pažangos varikliu, tai jos kuru… Tad svarstyti, ar buvo verta už nepriklausomybę aukotis, būtų visiškai beprasmiška”.
Ivona Žiemytė