Donalda Meiželytė, televizijos žvaigždės karjerą pradėjusi nuo vaikiškų laidelių vedimo ir dainavimo, šiandien dainuojanti suaugusiems, namo neretai grįžta taksi.
Nors ši dainininkė visiems atrodo niekaip nenurimstanti maištininkė, kelyje ji elgiasi apdairiai. Donalda prisipažino, kad nedievina greičio, o pakeleivingas mašinas stabdo tik, kaip pati sako, „dėl švento reikalo” – filmavimo.
Vairavimas „užkniso”
– Minėjote, kad nevairuojate. Būtų įdomu sužinoti, kaip išsiverčiate be automobilio ir kodėl nepasidavėte madai išmokti vairuoti?
– Nors vairavimo teises turiu jau penktus metus, vairuoti teko nedaug. Pirmoji mano mašinytė buvo visiškai senas „trantukas”. Kelis kartus sugedęs gatvėje jis mane labai „užkniso”. Spjoviau aš į tą vairavimą ir pagalvojau, kad vairuosiu tik techniškai tvarkingą ir normalią mašiną. Be automobilio išsiverčiu puikiai: į koncertus veža vairuotojas, po miestą važinėju taksi. Tiesa, prasidėjus taksistų genocidui, tai yra jų mokymams, daugelis metė darbą ir išsikviesti taksi vis sunkiau. Todėl su draugu planuojame pirkti mašiną ir ja dalintis.
– Kokias mašinas teko vairuoti arba jomis važinėtis?
– Galiu grožėtis automobiliais kaip meno kūriniais ar antikvaru, aš čia apie parodoms ruošiamas, tiuninguojamas ar iki negalios reanimuojamas mašinas. Pati esu važinėjusi visokiausiomis mašinomis. Dabar jų pavadinimų net nepasakyčiau. Bet pati patraukliausia ta, kuri ne mano, kuria nereikia rūpintis. Tankais aš nevažinėju, troleibuso nevairuoju, tai ką čia bepridursi.
Kuro pilstytoja
– Ar turite svajonių automobilį?
– Mano naujame albume yra daina „Merginų ralis”. Tos dainos priedainis skamba taip: „O, tai mašina, o, tai mašina. Kartais ji net važiuoja”. Prieš keletą metų su dar vienuolika moterų dalyvavome „Horn Gran Prix” žiedinėse lenktynėse. Aš buvau kuro pilstytoja ir dvylika valandų sėdėjau degalinėje. Buvo labai linksma atsidurti pačiame lenktynių epicentre. Tada kosminiu greičiu pro šalį lėkė daug svajonių mašinų. Svarbiausia, kad svajonių mašina kartais turi ir važiuoti.
– Kaip manote, ar tiesa, kad vyrai neįsivaizduoja gyvenimo be mašinos?
– Ai, nesąmonė tikra, kad mūsų vyrams tik automobiliai galvoje. Va neseniai grįžau iš Kubos, tai ten vyrai savaitgaliais visi po savo „drundulietais” guli, remontuoja kažką veržlėmis apsidėję. Tarybiniais laikais, kai nebuvo tarnybų, vyrai taip pat garažuose gyvendavo. Todėl ir atsirado tas stereotipas. Vyrai mėgsta techniką, bet mėgsta ir vakarienę paruošti, mėgsta greitį, mėgsta ir ramiai šalia savo mylimų moterų pabūti.
Greitis išgąsdino
-Ar mėgstate iššūkius, pavyzdžiui, keliones pakeleivingomis mašinomis?
– Jau ko ko, bet autostopu teko važiuoti tik kartą ir tai dėl švento reikalo – filmavimo. Tėvai visada sakė: jau geriau nepavalgyti, bet važiuoti saugiai. Sveikata brangiausia.
– Jūs – greičio šalininkė?
– Ne. Nematau prasmės. Kur galima šiame gyvenime nuskubėti? Argi galima prieš dangų taip susireikšminti ir pamiršti aplinką?
– Gal galite prisiminti savo vaikystę? Ar daug vietos joje tekdavo kelionėms ir transporto priemonėms?
– Ilgiausios mano kelionės būdavo savaitgaliais iš Tauragės į Šilutės rajoną, Gediminaičių kaimą, pas vienus senelius ir į Rumšiškes – pas kitus. Taip jau atsitiko, kad ir dėdė su teta gyveno Kaune, tai ir ten važiuodavome. O pirmosios mano didžiosios kelionės buvo traukiniu į Krymą, į vaikų stovyklą. Dvi paras dardėdavome. Vienais metais grįždami iš stovyklos pavėlavome į traukinį ir miegojome perone, buvo „super”! Dar labai įstrigęs momentas iš vaikystės, kai tėtis nusprendė mums parodyti mašinos galingumą, nepamenu, ar ,,Moskvič”, ar ,,Žiguli” jau turėjome. 100 km per valandą greitis man tada atrodė kaip kosminis. Buvo baisu, nejauku ir visai nelinksma.
Vilniuje – it skruzdėlyne
– Kokiu transportu keliaujate į tolimesnes keliones?
– Iki šiol į visas tolimas keliones skridau. Į Kubą taip pat. Maža valtele Atlanto neperplauksi, bet iki Diuseldorfo važiavome autobusiuku ir taip aš pirmą kartą pamačiau visą Lenkiją. Keliauti visada smagu. O kad taip nuosavą vairuotoją su prabangia mašina turėčiau. Sugalvojai ką nors aplankyti ir važiuoji. Ohoho, kaip norėčiau. Tik va, tektų tada jam palikti visus savo honorarus. Bėda būtų.
– Įsivaizduokite šiokiadienį be transporto priemonės.
– Jei tai pirmadienis, nieko katastrofiško. Tai bene vienintelė laisva diena, kai tvarkau namus, persodinu kokią gėlę, verdu vakarienę ir panašiai. Iki parduotuvės visada einu pėstute, tad tikrai nesijausčiau be transporto kaip be rankų.
– Su kuo palygintumėte sostinės eismą?
– Su skruzdėlynu. Tik va, dar viena bėda, skruzdėlytė, tik išvydusi pasaulį, jau žino, koks jos uždavinys skruzdžių bendruomenėje, o mes, žmogeliukai, zujam zujam ir ne visada aišku, kodėl ir kam.
Nervinasi be reikalo
– Daugelis vairuotojų vairavimo manierą skirsto į vyrišką ir į moterišką. Kokio požiūrio šalininkė esate pati?
– O čia kaip suprasti? Norit pasakyti, kad vyriškas vairavimas tai nuolatinis „bamperio” užkišinėjimas, mėtymasis iš vienos juostos į kitą ir sukimas dešinėn iš trečios juostos? O moteriškas tai tikriausiai toks be ryšio vairavimas? Patikėkite, mačiau klaikiai vairuojančių ir moterų, ir vyrų. Čia kaip tik vyriškiai dažniau susireikšmina įsivaizduodami, kad valstybė kelius tik jiems tiesia. Siūlyčiau daugiau ramybės.
Užsienyje buvo atliktas bandymas su vairuotojais, kurie kelyje pypina, nerimsta, nervinasi, kad reikia laukti, kad priekyje važiavęs nepraskuodė per geltoną šviesoforo signalą ir panašiai. Tai va, kelis tokius veikėjus atrinko ir išsivedė pasivaikščioti pėstute.
Pasirodo, kad kelyje mes identifikuojame tik automobilius, nematome jų viduje sėdinčio vairuotojo ir visiškai nesigiliname, kas jis toks. O gatvėje, net eilėje prie bankomato, tie patys karštakošiai taip ramiai lūkuriuoja savo eilės, kad net gražu žiūrėti, nes priekyje stovinti mergina, kuriai vis nepavyksta surinkti slaptojo kodo, atsisukusi nusišypso ir atsiprašo už tai, kad visus gaišina.
– Galėtumėte save vadinti vairuotoja iš prigimties?
– Vairuoti mokiausi labai lengvai, lyg būčiau jau šimtą metų važinėjusi. Instruktorius pasakė, kad esu apsigimusi vairuotoja. Kai po kelerių metų prisėdau prie vairo, važiuodavau per didžiausius kamščius, lyjant lietui per visą miestą. Važiuodavau aplankyti dukros į uošvių vasarnamį Molėtų rajone. Jokių problemų neturėdavau. Sakau jums, man tik mašinos tereikia.
Kristina Kanišauskaitė