„Robotai – tai gėlės. Kaip ir gėlės, jie turi sielą. Japonijoje mes kalbamės su gėlėmis ir dažnai sakome joms: „Aš myliu tave”. Jei su jomis neužmezgame glaudaus ryšio, jos miršta. Tas pats atsitinka robotams”, – sako jaunasis japonas Takuja Matsujis.
Kaip aiškina ką tik įkurtos kompanijos „Flower Robotics” prezidentas, humanoidai reikalauja meilės ir nuo šiol galės atsakyti tuo pačiu. Ši meilė išsiskiria ypatingu infantiliškumu ir žavesiu, o tai atitinka japoniškąjį stilių. Mašinos įgavo žmogaus formą, jos tampa padėjėjomis ūkyje ir, kildamos į viršų evoliucijos laiptais, tampa medicinos slaugėmis, draugėmis, kambarinėmis – paslaugiomis ir linksmomis, pasirengusiomis pavaizduoti šypseną ir suteikti džiaugsmo.
2006-ieji tapo robotų, padedančių vienišiems žmonėms, metais, potencialių draugų (kol kas dar ne meilužių) metais, o jų intelektualiniai ir elgesio gebėjimai vis labiau stebina. Atėjo metamorfozių metas – kinta robotų išvaizda ir jie braunasi į viešbučius, virtuves, miegamuosius. Jų vardai – Qrio, Wakamaru, Posy, Partner, Leonardo. Jie sudaro eilinės įpročių revoliucijos ir besikuriančio verslo avangardą, verslo, kuris, SNO tarptautinės robotų technikos federacijos ekonominės komisijos nuomone, artimiausius 24 mėnesius pasieks mažiausiai 2,6 mlrd. dolerių apimtį.
Jei vyrai kilo iš Marso, o moterys – iš Veneros, šie humanoidai už savo atsiradimą turėtų būti dėkingi Japonijai, nepaisant to, kad įkvėpėjai buvo euroamerikiečių prototipai. Tuo metu, kai mikroschemos ir kompiuterio smegenys pagaminti pagal japonų technologijas, neturinčias konkurentų, išvaizda nukopijuota iš Amerikos ir Europos filmų.
Visi robotai apdovanoti ypatingais gabumais. Pavyzdžiui, Wakamaru atpažįsta 10 žmonių ir palaiko nesudėtingą pokalbį. Leonardo žiūri paškenkovui į akis, šypsosi ir kartais – jei į jį nekreipiama dėmesio – pyksta. Labai greitai šios elektroninės gėlės įvaldys mažojo Roomba triukus, kuris išpildo dar vieną svajonę: puikiai tvarko namus.