Naujieji metai atėjo visiems: ir dirbusiems, ir poilsiavusiems, ir tiems, kurie jų laukė su žvake lūšnelėje, ir tiems, kurie šventė vilkėdami ištaigingais rūbais.
Prašė buteliuko
Iki Naujųjų metų likus porai valandų, prie Šilainių bažnyčios esančioje gatvelėje, kaip ir kitur, buvo ramu. Kelioms mergaitėms leidžiantis apledijusiu beveik stačiu keliuku išsigandome, kaip reikės parsigauti atgal. Tačiau Marijonas Paleckis, pas kurį ėjome, buvo pasirengęs saugiai priimti ir išlydėti svečius – takelis iki jo lūšnos buvo nubarstytas smėliu ir druska.
Ant Milikonių kalno šlaito susiręstos trobelės šeimininkas buvo namuose. Iš pradžių mus pasitiko jo augintiniai – 2 šunys. Teko ilgai belsti, kol atsidarė durys.
Naujųjų metų kartu su penkiasdešimt septynerių metų Marijonu laukė jo sugyventinė trisdešimt aštuonerių metų Raimonda Kirijanovaitė ir šalimais pastatytos palapinės savininkas Vytautas. Pastarasis iš karto sukruto: „O gal buteliuką turite?”
R.Kirijanovaitė jį nutildė. Trijulei vėl susėdus prie žvakės ir kelių kuklių indų su maistu, Vytautas kartojo, kad didžiausias jo naujametis noras – turėti sveikatos ir butą. „Kad žmonės benamiams daugiau aukotų”, – pridūrė Raimonda. Prakalbus apie norus ir svajones, Marijonas susigraudino. „Mano dukros neatvažiuoja. Labai seniai jas mačiau”, – ašarojo vyras.
Pažadėjo arti
Devintokai Giedrius, Ernestas ir Tomas Naujiesiems rengėsi stoviniuodami prie kiosko Varnių gatvėje. „Bandysime fejerverkų nusipirkti. Gal parduos?” – spėliojo moksleiviai. Du tūkstančiai šeštuosius metus jie ketino sutikti namuose. „Švęsime mano kambaryje. Būsime gal šešiese. Taip, tėvai bus namuose”, – kalbėjo vakarėlio organizatorius.
Už kampo su bičiuliais alų gėręs Ričardas, prisistatęs kryžiažodžių leidėju, sakė, kad šiemet nėra taip lengva švęsti kaip anksčiau. „Žmonės turi mažiau pinigų, miestas ne taip gražiai papuoštas”, – kalbėjo Ričardas. „Namie išgersim vyno, dainuosim, o apie pirmą antrą valandą nakties jau išsiskirstysim. Laukia darbai. Pasižadu Naujaisiais metais arti, arti ir dar kartą arti”, – mušėsi į krūtinę Ričardas. „Tai kad metai ne arklio, o šuns, todėl reikės ne arti, o loti”, – tokia buvo aplinkinių reakcija į pažadą.
Laukė rūkydami
Kartų namų duris radome atrakintas. Prieangyje rūkę Valentinas Maiganavičius ir Romas Krikščiūnas sakė ką tik pavalgę šventinę vakarienę ir laukią vidurnakčio. „Bus šampano”, – teigė septyniasdešimt devynerių metų Valentinas ir pridūrė, kad jau trejus metus alkoholio į burną neima.
Jis kartu su dūmo draugu žadėjo eiti žiūrėti fejerverkų. „Prie durų pastovėsim. Patys nešaudysim, baisu, kad rankose nesprogtų”, – kalbėjo vyras.
Kartų namuose šiuo metu gyvena 23 seneliai. Dauguma jų po šventinės vakarienės nesiskirstė iš papuoštos svetainės. Toliau sėdėjo prie stalų su vaišėmis, žiūrėjo televizorių, bendravo tarpusavyje. Budinti socialinė pedagogė Irena Puidienė sakė, kad tik vienas gyventojas neprisijungė prie šventės. „Bet prieš dvyliktą tikriausiai ir jis ateis”, – buvo įsitikinusi moteris. Kartų namuose gyvenančios keturios mamos su vaikais šventes sutiko pas artimuosius.
I.Puidienė nesiskundė, kad Naujųjų naktį tenka sutikti dirbant. „Kam nors reikia dirbti”, – sakė moteris, pridūrusi, kad jeigu jai būtų išeiginė, švęstų namie su šeima.
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų gyventojai 2006-uosius taip pat pasitiko nemiegodami. Vidurnaktį jie galėjo lauke stebėti fejerverkus. Kelias salves paleido ir personalas. Vėliau norintieji galėjo dar žiūrėti televizorių. Paprastai tokiu metu jau privaloma gesinti šviesas.
Pavojingi ryšiai
Kavinės prie Rotušės aikštės „Skliautas” svečiai Naujųjų metų laukė su menininkės Marijos parengta programa. Virpindama smuiko stygas, dainuodama prancūziškus šlagerius moteris sulaukė dosnių ovacijų. Ji susirinkusiesiems dovanojo ir neįkainojamą dovaną. Užsidegusi žvakė turėjo priversti patikėti, kad sugalvoti norai išsipildys. Tereikia stengtis ir tikėti.
Tuo tarpu Kauno įgulos karininkų ramovėje susirinkę svečiai negalėjo atsistebėti vienas kitu. Ketvirtus metus rengiamame naujamečiame kaukių baliuje, kurio tema šiemet buvo „Pavojingi ryšiai”, sutikome ir geišą, ir samurajų, ir Zoro. Užslėptas savo asmenybių puses tą vakarą demonstravo „Santara šviesa”, „Rotary” ir kitų klubų nariai bei svečiai.
Iškilmingai apsirengę, pasipuošę, pasitempę jaukioje didingoje salėje susirinkusieji dalijosi metų įspūdžiais ir sukosi šokio ritmu.
Darbuotojai išsiskirstė rytą
Ramovės personalas taip pat atrodė šventiškai. „Neturiu dėl ko liūdėti. Geriau būtų švęsti, bet čia linksma, be to, jau seniai žinojau, kad man šią savaitę reikės dirbti”, – nuolat šypsojosi viena iš aptarnaujančio personalo moterų.
Tačiau jai ir bendradarbiams ši šventė baigėsi kur kas vėliau – netgi keliomis valandomis nei svečiams. Pokylio dalyviams išsiskirsčius, reikėjo sutvarkyti salę, sunešioti, išplauti indus ir taip toliau.
„Renginys paprastai baigiasi apie trečią valandą, mes namo išeisime apie aštuntą”, – prognozavo darbuotojai.
Tokia pati dalia – darbas iki ryto teko ir medikams, gelbėtojams bei kai kurių kitų profesijų atstovams. Tačiau toks grafikas jiems nėra naujiena ne tik per didžiąsias metų šventes.
Skubėjo namo
Iki vidurnakčio nelikus nė valandos, Laisvės alėja skubėjo Giedrius ir Laima su vaikais. „Einam namo. Buvome Halėje”, – sakė kauniečiai, kartu vedęsi sūnų Karolį ir dukrą Agnę.
Tuo tarpu kai kurie kiti kauniečiai jau lūkuriavo Rotušės aikštėje. Vidurnakčio fejerverkus joje stebėjo daug mažiau žmonių nei pernai.
„Jei būčiau žinojusi, kad taip slidu, būčiau likusi namuose”, – kalbėjo Agnė Kontrimienė, vedina keturmečiu sūnumi. Berniukas šviesų šou stebėjo ant mamos rankų, tačiau nespėdavo parodyti pirštu jam patikusio reginio – šį kaip- mat pakeisdavo kitas.
Džiūgaujanti minia šampanu ir linkėjimais dalijosi su visais aplinkiniais. Jų pagalbos prireikė tiems, kurie automobilius pasistatė krantinėje prie Vytauto bažnyčios. Į slidų kalniuką užvažiuoti savarankiškai sekėsi ne visiems.
Jurgita Murauskaitė