„Vox Maris” eteryje sausio mėnesį startuos nauja laida apie etiketą. Gero elgesio mokys Seimo narys Arminas Lydeka, knygų apie etiketą ir protokolą autorius.
Pasak A. Lydekos, naujos laidos idėją pasiūlė radijo stoties darbuotojai. „Remiu tokią poziciją – kuo daugiau išsilavinusių, kultūringų žmonių, tuo geriau ir lengviau bus gyventi. Jei pats galiu įnešti kokį indėlį į kultūros plėtrą, tikrai mielai tai darau”, – pasakojo A. Lydeka.
Kada gimė etiketo taisyklės?
Pirmąja knyga, skirta protokolui, laikomos „Elgesio instrukcijos”, parašytos 2314 metais prieš Kristų. Tačiau kiek egzistuoja žmonija, tiek egzistuoja ir santykiai tarp žmonių. Tiek laiko reikalingos ir tam tikros normos bei taisyklės, kad santykiai tarp žmonių būtų gražūs, kultūringi ir visiems vienodai suprantami. Protokolo normos yra lyg neverbalinė kalba – vieni su kitais bendraujame savo apranga, sodinimu prie vaišių ar derybų stalo, keisdamiesi vizitinėmis kortelėmis, pasisveikindami, sakydami tostus.
Gal etiketas yra aukštuomenės išmonė, o paprastam žmogui užtenka žinoti, kurioje lėkštės pusėje dėti peilį ir šakutę?
Jokiu būdu negalima taip sakyti ar susieti su kokiu nors laikotarpiu. Paprasčiausiai kartais tai labiau pastebima, o kartais bandoma sumenkinti. Pastarasis laikotarpis buvo tada, kai valdė proletariatai. Buvo madinga, garbinga visus laikyti lygiais, suniveliuoti žmogaus asmenį. Visa tai turėjo įtakos ir etiketo normoms.
Esate Seimo narys. Kokias etiketo ir protokolo taisykles dažniausiai pažeidžia jūsų kolegos?
Drąsiai kalbu apie visus: ir Seimo narius, ir ministrus, ir duobkasius, ir mokytojus, ir režisierius… Seimo narys nėra profesija. Jie išrinkti visuomenės ir yra jos dalis. Jokio išskirtinio bendravimo tarp Seimo narių nėra. Tiesiog jie labiau matomi ir į juos dažniau atkreipiamas dėmesys. Seimo nariai – skirtingi žmonės: parlamente yra ir ubagų, ir profesūros, ir populistų atstovų. Todėl skiriasi ir jų elgesys. Vienas yra baigęs gerus mokslus ir atėjęs iš kilmingos šeimos. Kitas, kilęs iš įžūlios aplinkos, skirtingai vertina tuos pačius dalykus ir santykius tarp žmonių.
Kai kurie sako, kad gyventi „pagal knygutę” (neva etiketo taisykles) yra kvaila ir suvaržyta. Ką atsakytumėte tokiems žmonėms?
Siūlyčiau prisiminti filmą „Dvylika kėdžių”. Ten buvo tokia herojė Eločka Ščiukina, kurios kalba buvo iš septyniolikos žodžių… Jeigu žmogui užtenka tokios kalbos, tai jam nereikia knygų, žodynų, mokslo, – susikalbėti juk pavyksta.
Etiketas – visiška kalbos analogija. Šeimoje stalą galima vadinti alfa, visi šeimos nariai tai supras. Tačiau išėjęs į išorę, bendraudamas su kitais žmonėmis, stalą turi vadinti stalu, nes kitaip nesusikalbėsi. Galima sakyti: man nepatinka kostiumas, jis mane varžo, aš patogiau jaučiuosi vilkėdamas sportines kelnes. Tačiau, nori to ar nenori, jei užimi tam tikras pareigas, privalai vaikščioti tinkamai apsirengęs: su kostiumu ar baltu chalatu.
Ar jūsų namuose etiketo laikymasis yra įprastas? Ar leidžiate kartais sau atsipalaiduoti?
Kaip ir kiekvienuose namuose, taip ir mano, nėra nieko idealaus. Ir tyčia, ir netyčia mano šeima ir aš pats nusižengiame protokolo, etiketo normoms. Tai yra sveikas, normalus gyvenimas. Juk visi žinome, kad keiktis yra blogai, bet retkarčiais ištariame kokį lietuvišką, rusišką ar anglišką keiksmažodį.
Ar pusryčiaudamas ir valgydamas paprasčiausią kiaušinienę pasidengiate stalą pagal visas taisykles?
Nepusryčiauju, tai ir problemos nelieka… Bet jei leidžia sąlygos, naudoju tuos indus ir įrankius, kurie yra reikalingi. Ta aplinka suteikia maistui ir gėrimui tikrą skonį. Juk yra skirtumas gerti konjaką iš butelio ir iš taurės, skirtos konjakui. Visiškai kitoks skonis… Jei konjako gėrimas yra tik alkoholio „įsistūmimas”, tai nėra skirtumo, kaip gersi. Bet jei nori pajusti malonumą ir sužinoti tikrą konjako skonį, jį atskleis tik taurė. Taip yra su visais gėrimais ir patiekalais.
Rima Čeliauskaitė