Išgirdus žodį „kabinetas” daugeliui prieš akis iškyla sunkūs tamsaus medžio baldai, auksu spindinčios knygų nugarėlės stiklintose spintose, minkštas pūkuotas kilimas, didelis patogus krėslas ir tyliai židinyje spragsinčios malkos. Griežtas subtilus interjeras, kuriame galima pasislėpti nuo kasdienybės.
Kas yra kabinetas
Žodis „kabinetas” pastaruoju metu tapo įprastas ir dažnai vartojamas. Prieš kelis dešimtmečius jis asocijavosi su viršininko darbo vieta arba muziejaus sale. Dabar kabinetus turi beveik visi veiklūs žmonės. Sakoma, kad kabinetas namie – gero tono požymis.
Žodynuose kabinetas apibūdinamas kaip darbo kambarys įstaigoje ar patalpa su įrengimais specialiems darbams. Prancūzų kalboje, iš kurios žodis ir atėjęs, jis reiškia dar ir specialią patalpą vertingiems popieriams ar brangenybėms laikyti. Didelės prabangios dėželės su daugybe stalčiukų ir slėptuvių buvo itin populiarios renesanso laikais. Jas kūrė geriausi meistrai.
Kalbant apie kabinetą kaip kambarį, iki XIX a. pabaigos jis buvo skirtas tik stipriosios lyties atstovams. Rūmuose kabinetus turėti galėjo karalienės.
Seniai seniai…
Kabinetas atspindėdavo šeimininko būdą ir pomėgius. Turtingi žmonės, gyvenę dideliuose namuose ar dvaruose, knygas laikydavo bibliotekose. Kabinete stovėdavo kelios nedidelės lentynos su mėgstamiausiais ir reikalingiausiais leidiniais. Būtinas kabineto atributas rašomasis stalas stovėdavo kambario viduryje, ant jo – būtinai masyvus rašymo priemonių rinkinys ir bronzos žvakidės, puoštos pusbrangiais akmenimis. Tie, kurie mėgdavo dirbti stačiomis, naudodavosi aukštu piupitru, panašiu į rašomąjį stalą. Darbo dokumentai būdavo saugomi biure, primenenčiame sekreterą, ir kabinetuose. Rašomieji stalai su daugybe stalčių pradėti gaminti tik XIX a. pabaigoje.
Darbo krėslas retai kada būdavo masyvus, užtat kabinete stovėdavo didelis patogus krėslas su suoleliu kojoms, o kad būtų dar patogiau, prie jo būdavo tvirtinamas specialus piupitras knygai pasidėti. Priklausomai nuo metų laiko toks krėslas keliaudavo tai arčiau židinio, tai prie lango.
Kadangi kabinetas buvo vieta, kurioje po pietų vyrai rinkdavosi parūkyti ir pakalbėti ramesnėje aplinkoje, be damų, jame būtinai būdavo speciali spintelė su rūkymo reikmenimis – cigarais, dėžutėmis įvairiausių rūšių tabako ir pypkių kolekcija – šeimininko pasididžiavimas. Svečiams kabinete būdavo kėdės ir sofos. Virš sofos, primenenčios šiuolaikinę kušetę, kabėdavo persiškas kilimas su ginklų pavyzdžiais, net jei šeimininkas ir nebūdavo nei karys, nei medžiotojas.
Ypatinga vieta kabinete būdavo skiriama šeimininko pomėgiams. Žinoma, meno mylėtojai jame paveikslų neeksponuodavo – tam buvo specialios galerijos. Bet monetų kolekcijos, visokios senienos būtinai būdavo dedamos į specialias stiklintas spintas, vadinamas vitrinomis. Ne tokie vertingi daiktai stovėdavo ant stalo, židinio atbrailos ar konsolių.
Rankdarbiais besidomintieji kabinete laikydavo nedidukes tekinimo stakles. Tai buvo labai madinga Švietimo epochoje. Daugelis žymių damų ir ponų apdorodavo gintarą, medį, dramblio kaulą, raižydavo, darydavo inkrustacijas.
Seniau piešti mokydavosi visi. Dailininkams mėgėjams, netapydavusiems didelių drobių ir retai naudodavusiems molbertu, baldžiai gamindavo specialius sulankstomus staliukus.
… ir mūsų laikais
Koks užmiesčio namas be kabineto! Kaip ir prieš šimtą ar du šimtus metų, kabinetas – neatskiriama ne tik turtingo bei patogaus namo dalis, bet ir atitinkamo gyvenimo būdo rodiklis.
Dabar dauguma žmonių dirba biuruose, o namų kabinetas tapo tik kampeliu, kuriame galima atsipūsti vienam. Mažai kas iš turinčių savo verslą nori įsirengti kabinetą namuose. Amerikoje tai priimta – namas turi gyvenamąją ir darbo dalis. Tačiau ir tuo atveju šeimininkui kabinetas lieka poilsio salele. Kūrybinių profesijų žmonėms jis tampa ir darbo vieta tiesiogine to žodžio prasme. Be to, ir dailiosios lyties aktyvioms atstovėms kabinetas tampa būtinas.
Šiuolaikiniai dizaineriai mano, kad kabinetas turėtų neatitraukti šeimininko nuo pagrindinio užsiėmimo ir kartu leisti atsipalaiduoti. Todėl idealiu variantu laikomas jo skirstymas zonomis: darbo, bibliotekos ir poilsio.
Darbi ir poilsio zonas skirti gali vien pertvara ar knygų lentyna. Galima vienoje pusėje pakabinti pakabinamąsias lubas, kitoje pritvirtinti sijos imitaciją. Darbo zonoje – pakloti parketą, poilsio – patiesti minkštą kilimą.
Klasikinis kabinetas neįsivaizduojamas be medžio apdailios. Šilti natūralaus medžio tonai sukuria atitinkamą nuotaiką, tokie baldai daro patalpą solidžią. Prie medžio puikiai dera medžiaga – gobelenas, šilkas, aksomas. Dizaineriai rekomenduoja sienas nuo apačios klijuoti medžio plokštėmis, o viršutinę dalį traukti medžiaga.
Užmiesčio name reikėtų pabrėžti sąlytį su gamta. Tokiame kabinete puikiai tiks durys į balkoną ar didelis langas per visą sieną. Beje, dabar kabinetus priimta rengti antrame aukšte, tarsi pabrėžiant jų privatumą. Galima neatsisakyti amžinojo klasikinio spalvų derinio – žalios ir tamsaus medžio. Bet leistina rinktis ir šiltus atspalvius – vanilės, balintos kavos. Spalvos turi raminti ir nuteikti rimtai, tad patartina vengti visų ryškių atspalvių.
Poilsio zonoje gali stovėti nedidelė sofa ar kėdės priešais židinį, mažas žurnalų staliukas. Nereikia persistengti ir perkrauti kabineto minkštais baldais, kad jis nevirstų svetaine. Kai kurie žmonės renkasi ne židinį, o akvariumą: jame plaukiojanąios žuvytės padeda susikaupti ir ramina.
Papuošti kabinetą padės vitražai. Švietimo epochoje jie būdavo su savininko simboliais. Bėgant laikui vitražas tapo namo dvasinio gyvenimo atspindžiu – jame būdavo pavaizduoti savininko skonį atitinkantys siužetai.
Jei už lango atsiveria gražus peizažas, geriau apsiriboti vitražo dalelėmis. Nedidelė vitražo širma leis įrengti atskirą kampelį, tarkime, volteriškam krėslui. Vitražo šviestuvai ar lempa tokiu stiklu sukurs jaukią romantišką atmosferą.
Svarbiausia kabinete – tinkamai įrengta darbo vieta. Rašomojo stalo nereikia prigrūsti prie pat lango: svarbu ne šviesos šaltinis, o kokiu kampu ji krenta. Jei kabinetas antrame aukšte, galima įrengti stoglangį. Darbo stalas – kabineto centras, bet jei sėdintysis prie jo negalės matyti durų, jausis nepatogiai.
Jei kabinete ne vien ilsimasi, bet ir daug dirbama, geriausia rinktis suomių gamybos baldus. Jie kurti laikantis medikų rekomendacijų: stalai reguliuojamo aukščio, kėdėse galima sėdėti ir dirbti pusiaugula. Dar vienas svarbus aspektas: kabinete turi derėti ir kompiuteris, ir televizorius ar vaizdo magnetofonas, vadinasi, įrengti jį reikėtų kiek įmanoma eklektiškai su hai-tech elementais.
Jei šeimininkui mieliausias tradicinis stilius, vertėtų rinktis masyvius medžio baldus.
Parengė Kosma Baltutytė